10 Kai lovoje nesilioviau stebėti regėjimus, ateinančius man į galvą, pamačiau nužengiantį iš dangaus šventąjį Budėtoją.[i2] 11 [i3]Jis, garsiai šaukdamas, liepė: „Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius. Tenubėga šalin iš po jo žvėrys, teišlaksto nuo jo šakų paukščiai. 12 Bet palikite žemėse jo kelmą su šaknimis, – surištas geležies ir žalvario grandine, teguli jis gležnoje lauko žolėje, temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę! 13 Tebūna perkeista jo žmogiška širdis, tebūna jam duota širdis žvėries ir tepraslenka pro jį septyni laikai. |