| 2 Mak 3 | Simono išdavystė 1 Vyriausiojo kunigo Onijo valdymo metu[i1] šventojo miesto gyventojai patyrė visapusišką ramybę ir tobulai laikėsi įstatymų, nes jis buvo pamaldus žmogus ir neapkentė visko, kas pikta. 2 Būdavo, kad dažnai net karaliai pagerbdavo tą Vietą, paaukodami Šventyklos garbei brangias dovanas. 3 Iš tikrųjų Azijos karalius Seleukas[i2] iš savo pajamų padengė visas išlaidas, susijusias su aukų liturgija. 4 Bet Simonas, žmogus iš Bilgos klano,[i3] kuris buvo paskirtas Šventyklos valdytoju, susikirto su vyriausiuoju kunigu dėl miesto prekyvietės priežiūros. 5 Neįstengdamas Onijo nugalėti, jis nuvyko pas Tarsėjo sūnų Apolonijų, tuo metu buvusį Koile-Sirijos ir Finikijos valdytoją, 6 ir pranešė jam, kad iždas Jeruzalėje yra taip kupinas neapsakomų turtų, jog neįmanoma jų suskaičiuoti. Tos lėšos, jis sakė, nebuvo duotos kaip atnašos į aukų sąskaitą, užtat esą galima padaryti taip, kad jos visos atitektų karaliui. Heliodoro žygis 7 Lankydamasis pas karalių, Apolonijus papasakojo jam, kas buvo pranešta apie pinigus. Karalius, parinkęs savo reikalų tvarkytoją Heliodorą, pasiuntė jį su įsakymu paimti anksčiau minėtus turtus. 8 Taigi Heliodoras tuojau pat leidosi į kelionę tariamai apžiūrėti Koile-Sirijos ir Finikijos miestų, bet iš tikrųjų turėdamas mintyje įvykdyti jam duotą karaliaus užduotį. 9 Atvykusį į Jeruzalę jį šiltai sutiko vyriausiasis kunigas ir miestas. Tada jis papasakojo jiems apie pranešimą, pareiškė savo atvykimo tikslą ir teiravosi, ar tokia iš tikrųjų yra padėtis. 10 Vyriausiasis kunigas paaiškino, kad dalis pinigų yra indėliai, skirti našlėms bei našlaičiams, 11 ir dalis yra nuosavybė Tobijo sūnaus Hirkano,[i4] žmogaus, užimančio labai aukštą vietą. Priešingai nedorojo Simono šmeižtams, iš viso keturi šimtai sidabrinių talentų ir du šimtai auksinių. 12 Jis pridūrė, kad indėlininkai buvo pasitikį Vietos šventumu, visame pasaulyje gerbiamos Šventyklos orumu ir neliečiamumu. Sulaužyti jų pasitikėjimą apgaule, jis sakė, negalima net pagalvoti. 13 Bet Heliodoras, elgdamasis pagal jam duotus karaliaus įsakymus, griežtai pareiškė, kad pinigai turi būti nusavinti karaliaus iždo naudai. 14 Nustatęs tam tikslui dieną, jis įėjo į Šventyklą tų lėšų pamatyti. Žmonės meldžiasi už Šventyklą Visas miestas buvo klaiko priblokštas.15 Kunigai gulėjo kniūbsčia prieš aukurą su savo kunigiškais apdarais ir garsiai maldavo Dangų, davusį indėlių įstatymą, kad išsaugotų juos tiems, kurie buvo juos pasidėję. 16 Vyriausiojo kunigo išvaizda pervėrė širdį kiekvienam jį pamačiusiam, nes jo veido išraiška ir spalva atspindėjo jo dvasinį skausmą. 17 Baimė ir šiurpas buvo jį taip apėmę, kad jam drebėjo visas kūnas. Visiems, jį matantiems, buvo aiškus jo širdies skausmas. 18 O žmonės iš savo namų skubėjo būriuotis bendrai maldai, nes šventajai Vietai grėsė pavojus būti išniekintai. 19 Moterys, po krūtine apsijuosusios ašutine, užpildė gatves. Kai kurios mergaitės, laikomos namuose, subėgo prie vartų, kitos prie miesto sienų, o dar kitos žiūrėjo pro langus. 20 Keldamos į dangų rankas, jos siuntė prašymo maldą. 21 Buvo gaila žiūrėti į žmones, besibūriuojančius pulti kniūbsčia maldai, ir vyriausiąjį kunigą, ištiktą didžio skausmo. Pagalba iš Dangaus 22 Jiems maldaujant visagalį VIEŠPATĮ išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, 23 Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. 24 Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių VIEŠPATS, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti klaiko, jie sukniubo. 25 Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo savo priešakinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs auksine apranga. 26 Heliodorui pasirodė tuo pačiu metu ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję jam prie šonų, be perstojo jį plakė, ištikdami jį daugeliu smūgių. 27 Staiga jis sukniubo ant žemės ir paskendo didelėje tamsoje. Jo vyrai, pakėlę jį, paguldė ant neštuvų. 28 Taigi žmogus, ką tik įkėlęs koją į šį iždą su didžia palyda ir asmens sargyba, buvo nešamas laukan bejėgis net sau padėti. Visi aiškiai patyrė begalinę Dievo galybę! 29 Heliodorui gulint Dievo galybės parblokštam, žado netekusiam ir be vilties išgyti, 30 žydai šlovino VIEŠPATĮ, stebuklingai išaukštinusį savo šventąją Buveinę. Šventykla, ką tik prieš tai buvusi kupina baimės ir sąmyšio, dabar prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, visagaliam VIEŠPAČIUI aiškiai apsireiškus. 31 Kai kurie Heliodoro bičiuliai tuojau ėmė maldauti Oniją, kad šauktųsi Aukščiausiojo, prašydami suteikti tam žmogui, iš mirties besivaduojančiam, gyvastį. 32 Vyriausiasis kunigas, bijodamas, kad karalius nepamanytų Heliodorą tapus žydų klastos auka, iš tikrųjų atnašavo auką už to žmogaus išgijimą. 33 Vyriausiajam kunigui atliekant atlyginimo apeigas, tie patys jauni vyrai tais pačiais apdarais vėl pasirodė ir atsistojo prieš Heliodorą. „Būk labai dėkingas vyriausiajam kunigui, – jie tarė jam, – tik per jį VIEŠPATS išgelbėjo tavo gyvastį. 34 Kadangi buvai Dangaus nuplaktas, skelbk visiems žmonėms Dievo galybės didingumą“. Tai pasakę, jie pradingo. Heliodoro liudijimas 35 Heliodoras, atnašavęs VIEŠPAČIUI auką ir padaręs didžiulius įžadus savo gyvasties Išgelbėtojui, atsisveikino su Oniju ir sugrįžo su savo kariuomene pas karalių. 36 Visų akivaizdoje jis liudijo savo akimis regėtus aukščiausiojo Dievo darbus. 37 Karaliaus paklaustas, koks žmogus būtų tinkamas siųsti į Jeruzalę kitu reikalu, Heliodoras atsakė: 38 „Jeigu turi priešą ar sąmokslininką prieš valdžią, nusiųsk jį ten, ir gausi jį atgal, jeigu jis išvis dar gyvas išliks, gerai nuplaktą, nes ten tikrai yra ypatinga dieviška jėga, supanti tą Vietą. 39 Tasai, kurio buveinė yra danguje, tą Vietą saugo, ją gina, parbloškia ir sunaikina ateinančius jai žalos daryti“. 40 Taip pasibaigė Heliodoro ir iždo apsaugojimo įvykis. |
