| 2 Kr 28 | Ahazo stabų garbinimas 1 Ahazas buvo dvidešimties metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo šešiolika metų Jeruzalėje. Jis nedarė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas, 2 bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Jis padarė net lietinius atvaizdus Baalams, 3 degino smilkalus Ben-Hinomo slėnyje[i1] ir pervedė per ugnį savo sūnus bjauriu papročiu tautų, kurias VIEŠPATS buvo išvaręs ateinant izraeliečiams. 4 Jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Karas su Sirijos ir Efraimo sąjunga 5 Todėl VIEŠPATS, jo Dievas, atidavė jį Aramo karaliui į rankas. Aramėjai jį nugalėjo ir, paėmę į nelaisvę daugybę jo žmonių, nuvarė juos į Damaską. Jis buvo atiduotas į rankas ir Izraelio karaliui, kuris jį nugalėjo išliedamas daug kraujo. 6 Remalijo sūnus Pekahas per vieną dieną nukovė šimtą dvidešimt tūkstančių karių, – visi jie buvo narsūs vyrai, – nes jie buvo nusigręžę nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo. 7 O Zichris, Efraimo galiūnas, nukovė karaliaus sūnų Maaseją, rūmų valdytoją Azrikamą ir pirmąjį valdžia po karaliaus Elkaną. 8 Izraeliečiai paėmė į nelaisvę du šimtus tūkstančių savo giminaičių, įskaitant žmonas, sūnus ir dukteris. Jie paėmė iš jų ir labai daug grobio, kurį nugabeno į Samariją. 9 Ten buvo VIEŠPATIES pranašas, vardu Odedas. Išėjęs pasitikti grįžtančios į Samariją kariuomenės, Odedas jiems tarė: „Tikėkite manimi, kadangi VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, buvo supykęs ant Judo, jis atidavė juos į rankas jums, bet jūs skerdėte juos su tokiu įtūžiu, kad jis pasiekė dangų. 10 Dabar jūs ketinate padaryti Judo ir Jeruzalės žmones sau vergais ir vergėmis! Bet, tiesą sakant, argi jūs patys nesate nusikaltę VIEŠPAČIUI, savo Dievui? 11 Dabar tad paklausykite manęs ir paleiskite belaisvius, paimtus iš savo giminaičių, kitaip jus ištiks VIEŠPATIES pykčio liepsna“. 12 Be to, ir kai kurie Efraimo žmonių galvos – Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas bei Hadlajo sūnus Amasa – pakilo prieš grįžtančiuosius iš žygio 13 ir jiems tarė: „Belaisvių čia neveskite, nes jūs ketinate užtraukti mums kaltę prieš VIEŠPATĮ, pridėdami tai prie mūsų nuodėmių ir kaltės. Juk mūsų kaltė jau pernelyg didelė, ir pykčio liepsna gresia Izraeliui“. 14 Kareiviai tad paliko belaisvius ir grobį pareigūnams bei visai bendrijai. 15 Tuomet ką tik minėtieji vyrai, paėmę belaisvius, aprengė nuoguosius apdarais iš grobio, apvilko juos drabužiais, apavė jų kojas sandalais, davė jiems pavalgyti bei atsigerti ir patepė juos aliejumi, užsodinę ant asilų silpnuosius, nuvedė juos visus pas jų giminaičius į Jerichą, palmių miestą. Tai padarę, jie sugrįžo į Samariją. |
