²⁵ Juk Dovydas apie jį sako:

Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį.

Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesusvyruočiau.

²⁶ Todėl pralinksmėjo mano širdis,

krykštavo mano lūpos,

ir mano kūnas ilsėsis su viltimi,

²⁷ nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje

ir neduosi savo šventajam supūti.

²⁸ yvenimo kelius tu man atvėrei

ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje.

²⁹ Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra pas mus po šiai dienai. ³⁰ Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, ³¹ Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų buveinėje ir jo kūnas nesupūsiąs. ³² Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. ³³ Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite. ³⁴ Juk ne Dovydas pakilo į dangų. Jis pats kalba:

Viešpats tarė mano Viešpačiui:

sėskis mano dešinėje;

³⁵ aš patiesiu tavo priešus,

tarsi pakojį po tavo kojų.

³⁶ Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>