| Apd 20 | 29 Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. 30 Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius. 31 Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. 32 O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų. 33 Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. 34 Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. 35 Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: 'Palaimingiau duoti negu imti'“. 36 Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. 37 Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. 38 Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą. |
