¹ Sužinojęs, kad Egipte esama grūdų atsargų, Jokūbas tarė savo sūnums: „Ko dairotės vieni į kitus? ² Girdėjau, ­ tęsė jis, ­ kad Egipte esama grūdų atsargų. Nueikite tenai ir nupirkite mums grūdų, kad išliktume gyvi ir nemirtume.“ ³ Tada dešimt Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų pirkti. ⁴ Bet Juozapo brolio Benjamino jis neišsiuntė su broliais, nes bijojo, kad jį gali ištikti nelaimė. ⁵ Taigi Izraelio sūnūs buvo tarp atėjusiųjų į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs Kanaano kraštą.

⁶ Juozapas buvo krašto valdytojas. Jis pardavinėjo grūdus visiems krašto žmonėms. Ir Juozapo broliai atėjo, lenkdamiesi jam ligi pat žemės. ⁷ Pamatęs savo brolius, Juozapas juos atpažino, bet elgėsi kaip svetimas ir kalbėjo šiurkščiai. „Iš kur atėjote?“ ­ klausė. Jie atsakė: „Iš Kanaano krašto maisto pirkti.“ ⁸ Nors Juozapas savo brolius ir buvo atpažinęs, jie jo neatpažino. ⁹ Prisiminęs sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavęs, Juozapas tarė jiems: „Jūs šnipai. Atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ ­ ¹⁰ „O ne, mūsų viešpatie! ­ sakė jie, ­ tavo tarnai iš tikrųjų atėjo maisto nusipirkti. ¹¹ Mes visi ­ to paties vyro sūnūs; mes ­ dori žmonės. Tavo tarnai niekada nebuvo šnipai.“ ¹² Bet jis atsakė jiems: „Netiesa! Jūs atėjote apžiūrėti silpnųjų krašto vietų!“ ¹³ Jie tvirtino: „Mes, tavo tarnai, esame dvylika brolių, sūnūs vieno vyro Kanaano krašte. Tikėk mumis, jauniausias dabar su mūsų tėvu, o vieno nebėra.“ ¹⁴ Bet Juozapas sakė jiems: „Kaip sakiau, taip ir yra: jūs ­ šnipai! ¹⁵ Štai kaip būsite ištirti: kol neateis čia jūsų jauniausias brolis, prisiekiu faraono gyvybe, neišeisite iš šios vietos! ¹⁶ Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolio, tuo tarpu kiti bus uždaryti į kalėjimą, kol nebus ištirti jūsų žodžiai, ar tai, ką sakėte, yra tiesa ar ne. Antraip, prisiekiu faraono gyvybe, jūs iš tikrųjų šnipai!“ ¹⁷ Paskui jis įkalino juos sargybos namuose trims dienoms.

¹⁸ Trečią dieną Juozapas tarė jiems: „Darykite, ką sakau, ir išliksite gyvi, nes aš bijau Dievo. ¹⁹ Jei esate dori žmonės, sargybos namuose, kur esate įkalinti, tepasilieka vienas jūsų brolių. O kiti eikite, neškitės namo grūdus savo badaujančioms šeimynoms ²⁰ ir atveskite pas mane savo jauniausią brolį, idant būtų patvirtinti jūsų žodžiai ir jūs nemirtumėte.“ Jie sutiko tai padaryti, ²¹ sakydami vieni kitiems: „Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo.“ ²² Tuomet Rubenas prabilo ir pasakė jiems: „Argi neįspėjau jūsų nedaryti nieko bloga berniukui? Bet jūs nenorėjote klausyti! Dabar reikia atsiskaityti už jo kraują.“ ²³ Jie nežinojo, kad Juozapas juos suprato, nes kalbėjosi su jais per vertėją. ²⁴ Nusigręžęs nuo jų, jis verkė. Kai pajėgė vėl su jais kalbėtis, paėmė iš jų Simeoną ir liepė surišti jų akyse. ²⁵ Tada Juozapas įsakė pripildyti jų maišus grūdų, sugrąžinti kiekvieno vyro pinigus į jo maišą ir aprūpinti maistu kelionei. Taip ir buvo padaryta.

²⁶ Užkėlę ant asilų savo grūdus, jie iš ten iškeliavo. ²⁷ Nakties užeigoje atrišęs savo krepšį duoti pašaro asilui, vienas jų pamatė pačiame viršuje savo pinigus. ²⁸ „Mano pinigai sugrąžinti, ­ šaukė jis savo broliams, ­ žiūrėkite, jie mano krepšyje!“ Jiems nusmelkė širdis. Drebėdami, vienas kitą jie klausė: „Kas tai, ką Dievas mums padarė?“

²⁹ Parėję į Kanaano kraštą pas savo tėvą Jokūbą, jie papasakojo jam visa, kas buvo atsitikę, sakydami: ³⁰ „Ano krašto valdytojas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir apkaltino mus krašto šnipinėjimu. ³¹ Bet mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, niekada nešnipinėjome! ³² Mes esame dvylika brolių, sūnūs savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar su mūsų tėvu Kanaano krašte.’ ³³ Tada ano krašto valdytojas pasakė mums: ‘Štai kaip aš sužinosiu, ar jūs dori žmonės. Palikite vieną brolį su manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms ir eikite namo. ³⁴ Atveskite pas mane savo jauniausią brolį, kad žinočiau, jog esate dori žmonės, o ne šnipai. Tuomet grąžinsiu jums jūsų brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą.’“ ³⁵ Išpildami maišus, jie kiekvienas rado maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius, jie ir jų tėvas nusigando.

³⁶ Jų tėvas Jokūbas tarė jiems: „Jūs man vis atimate vaikus: nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!“ ³⁷ Tuomet Rubenas tarė savo tėvui: „Galėsi užmušti abu mano sūnus, jei aš neparvesiu jo atgal pas tave. Duok jį į mano rankas, ir aš parvesiu jį atgal pas tave“. ³⁸ Bet jis atsakė: „Mano sūnus negali eiti su jumis, nes jo brolis miręs ir jis vienas tėra likęs. Jeigu jūsų kelionėje ištiktų jį nelaimė, jūs nustumtumėte mano žilą galvą iš širdgėlos į Šeolą.“

¹ Badas vis labiau slėgė kraštą. ² Kai jie suvalgė iš Egipto parsineštus grūdus, tėvas tarė jiems: „Nueikite vėl, nupirkite mums šiek tiek maisto.“ ³ Bet Judas tėvui atsakė: „Tas vyras griežtai įspėjo mus, sakydamas: ‘Nepasirodykite man be savo brolio!’ ⁴ Jeigu esi pasiruošęs leisti mūsų brolį su mumis, mes nueisime ir nupirksime tau maisto, ⁵ bet jei neleisi jo, neisime, nes tas vyras pasakė mums: ‘Nepasirodykite man be savo brolio!’“ ⁶ Izraelis klausė: „Kam gi turėjote mane įskaudinti, pasakydami tam vyrui, kad turite dar vieną brolį?“ ⁷ Jie atsakė: „Tas vyras smulkiai mus klausinėjo apie mus pačius ir mūsų giminę, sakydamas: ‘Ar tebėra gyvas jūsų tėvas? Ar turite daugiau brolių?’ Turėjome atsakyti į jo klausimus! Kaip galėjome žinoti, kad jis pareikalaus: ‘Atveskite čia savo brolį!’?“ ⁸ Tada Judas ėmė raginti savo tėvą Izraelį: „Leisk berniuką eiti su manimi! Leiskimės į kelionę, idant galėtume išlikti gyvi ir nemirtume nuo bado ­ ir tu, ir mes, ir mūsų mažyliai. ⁹ Aš pats būsiu laidas už jį. Gali mane laikyti už jį atsakingą. Jei neparvesiu jo atgal pas tave ir nepastatysiu tavo akivaizdoje, būsiu kaltas tau visą gyvenimą. ¹⁰ Iš tikrųjų, jeigu nebūtume nudelsę, dabar jau būtume dusyk sugrįžę!“

¹¹ Jų tėvas Izraelis atsakė jiems: „Jei taip turi būti, tai štai ką dar padarykite. Įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite tam vyrui kaip dovaną ­ truputį balzamo ir truputį medaus, sakų ir kvapiųjų syvų, riešutų ir migdolų. ¹² Pinigų dvigubai pasiimkite. Neškitės atgal pinigus, grąžintus jūsų maišuose. Galbūt tai buvo apsirikimas. ¹³ Pasiimkite taip pat savo brolį ir leiskitės į kelionę pas tą vyrą. ¹⁴ Tesuteikia jums Dievas Visagalis to vyro malonę, idant jis sugrąžintų aną jūsų brolį, taip pat ir Benjaminą. O aš, jei neteksiu savo vaikų, kentėsiu netektį.“ ¹⁵ Taigi vyrai pasiėmė tą dovaną, dvigubai pinigų, pasiėmė ir Benjaminą. Tada leidosi kelionėn į Egiptą ir nuėjo pas Juozapą.

¹⁶ Pamatęs su jais Benjaminą, Juozapas savo namų prievaizdui paliepė: „Nuvesk šiuos vyrus į namus, paskersk gyvulį ir prirenk vaišes, nes vidudienį šie vyrai pietaus su manimi.“ ¹⁷ Prievaizdas padarė, kaip Juozapas jam buvo liepęs, ir vedė vyrus į Juozapo namus. ¹⁸ Vedami į Juozapo namus, jie pradėjo nuogąstauti ir galvojo: „Tai dėl pinigų, aną kartą grąžintų mūsų maišuose, esame vedami. Tai dingstis mus užpulti, pagrobti kaip vergus ir pasiimti mūsų asilus.“ ¹⁹ Priėję prie Juozapo namų prievaizdo, prakalbino jį tarpduryje. ²⁰ „Jums leidus, mūsų viešpatie, ­ kalbėjo jie, ­ mes jau pirma buvome atėję čia maisto pirkti. ²¹ Kai pasiekėme nakties užeigą ir atrišome savo maišus, ten buvo kiekvieno mūsų pinigai maišuose ­ visi mūsų pinigai! Dabar juos grąžiname savo rankomis. ²² Be to, atsinešėme ir daugiau pinigų maistui nusipirkti. Nežinome, kas įdėjo anuos pinigus į mūsų maišus.“ ²³ Jis atsakė: „Būkite ramūs ir nebijokite! Tikriausiai jūsų Dievas ir jūsų tėvo Dievas bus įdėjęs lobį į jūsų maišus. O jūsų pinigus aš gavau.“ Ir jis atvedė pas juos Simeoną.

²⁴ Tuomet prievaizdas įvedė juos į Juozapo namų vidų. Jis padavė jiems vandens kojoms nusiplauti, o jų asilams parūpino pašaro. ²⁵ Laukdami Juozapo pareinant vidudienį, jie išdėliojo dovanas, nes buvo nugirdę, kad čia pietaus.

²⁶ Kai Juozapas parėjo namo, jie įteikė jam dovanas, kurias buvo įnešę į vidų, ir nusilenkė iki žemės. ²⁷ Pasiteiravęs apie jų sveikatą, jis paklausė jų: „O kaip sekasi jūsų žilagalviui tėvui, apie kurį kalbėjote? Ar jis dar gyvas?“ ²⁸ Jie atsakė: „Tavo tarnui, mūsų tėvui, sekasi gerai. Jis vis dar gyvas.“ Jie nulenkė galvas ir puolė kniūbsti. ²⁹ Tuomet jis apsižvalgė ir pamatė savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir paklausė: „Ar tai jūsų mažasis brolis, apie kurį kalbėjote?“ Ir tarė jam: „Tebūna tau malonus Dievas, mano sūnau!“ ³⁰ Tai pasakęs, Juozapas paskubomis išėjo, nes buvo susijaudinęs dėl savo brolio iki ašarų. Jis nuėjo į atskirą kambarį ir ten išsiverkė. ³¹ Tuomet, nusiprausęs veidą, vėl pasirodė ir valdydamasis paliepė: „Paduokite valgius!“ ³² Ir jam buvo paduodama atskirai, ir jiems buvo paduodama atskirai, ir egiptiečiams, buvusiems pas jį, buvo paduodama atskirai, nes egiptiečiai nevalgydavo kartu su hebrajais, kadangi egiptiečiams tai pasibjaurėtina. ³³ Susodinti jo nurodymu ­ pirmagimis pagal savo pirmagimystę ir jauniausias pagal savo amžių ­ vyrai stebėdamiesi žiūrėjo vieni į kitus. ³⁴ Valgis buvo jiems paduodamas nuo jo stalo, bet Benjamino dalis buvo penkis kartus didesnė už bet kurio kito. Jie gėrė ir linksminosi su juo.

¹ Tada Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: „Pripildyk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo viršuje. ² Padėk mano taurę, tą sidabrinę taurę, jauniausio vyro maišo viršuje kartu su jo pinigais už grūdus.“ Jis padarė, ką Juozapas buvo įsakęs. ³ Vos rytui prašvitus, vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę. ⁴ Jie buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį paėję, kai Juozapas tarė savo prievaizdui: „Tuojau pat vykis tuos vyrus! Pasivijęs paklausk jų: ‘Kodėl atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę taurę? ⁵ Argi ne iš jos mano viešpats geria ir argi ne ją paprastai naudoja būrimams? Taip darydami, nedorai pasielgėte.’“

⁶ Pasivijęs prievaizdas pakartojo jiems tuos pačius žodžius. ⁷ Jie atsakė jam: „Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų! ⁸ Štai net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą ar auksą iš tavo viešpaties namų? ⁹ Jei pas kurį iš tavo tarnų taurė bus rasta, jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties tarnais.“ ¹⁰ Jis atsakė: „Nors ir turėtų taip būti, kaip sakote, tik tas, pas kurį ji bus rasta, taps mano vergu, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti.“ ¹¹ Tuomet kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn, ir kiekvienas atrišo savo maišą. ¹² Jis ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju. Taurė buvo atrasta Benjamino maiše. ¹³ Tai matydami, jie persiplėšė drabužius. Kiekvienas vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo į miestą.

¹⁴ Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės. ¹⁵ Juozapas tarė jiems: „Ką manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip aš imasi būrimo?“ ¹⁶ O Judas atsakė: „Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko begalime maldauti? Kaip begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą! Štai tad esame mūsų viešpaties vergai ­ mes ir tas, pas kurį buvo rasta taurė.“ ¹⁷ Bet Juozapas tarė: „To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas savo tėvą.“

¹⁸ Judas priėjo prie jo ir tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie, leisti tavo tarnui kreiptis į tave, ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui. ¹⁹ Mano viešpats klausė savo tarnų, sakydamas: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’ ²⁰ O mes savo viešpačiui atsakėme: ‘Turime žilagalvį tėvą ir jauną brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis mirė; jis likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli.’ ²¹ Tuomet tu savo tarnams pasakei: ‘Atveskite jį pas mane, idant savo akimis galėčiau į jį pasižiūrėti.’ ²² Mes savo viešpačiui sakėme: ‘Berniukas negali palikti tėvo, nes jei paliktų, jo tėvas numirtų.’ ²³ Tada tu mums, savo tarnams, pasakei: ‘Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, nematysite daugiau mano veido.’ ²⁴ Sugrįžę pas tavo tarną, savo tėvą, mes persakėme jam mūsų viešpaties žodžius. ²⁵ Kai mūsų tėvas liepė: ‘Eikite vėl, nupirkite mums truputį maisto’, ­ ²⁶ mes jam atsakėme: ‘Negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis eis su mumis, ten leisimės. Juk negalėsime matyti to vyro veido, jei nebus su mumis jauniausiojo brolio.’ ²⁷ Tada tavo tarnas, mano tėvas, pasakė mums: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus. ²⁸ Vienas pradingo, ir aš sakiau: ‘Deja, jis buvo žvėrių sudraskytas!’ Nuo tada iki šiol jo nebemačiau. ²⁹ Jeigu ir šį nuo manęs paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn į Šeolą.’ ³⁰ Taigi jei aš grįšiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų jauniausiojo ­ o jo gyvastis susijusi su jo gyvastimi, ­ ³¹ vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn į Šeolą. ³² Juk tavo tarnas tapo laidu savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas: ‘Jei aš neparvesiu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui visą gyvenimą.’ ³³ Todėl dabar prašyčiau leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu vietoj jauniausiojo, o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais. ³⁴ Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią.“

¹ Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus. Jis sušuko: „Išeikite iš čia visi!“ Taigi kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno kito. ² Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai galėjo girdėti, ir šitaip žinia pasiekė faraono rūmus. ³ „Aš esu Juozapas! ­ tarė Juozapas savo broliams. ­ Ar dar gyvas mano tėvas?“ Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, ­ taip jie buvo jo apstulbinti.

⁴ Tuomet Juozapas tarė savo broliams: „Prašau prieiti arčiau prie manęs.“ Jie priėjo arčiau. „Aš jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą, ­ tęsė Juozapas. ­ ⁵ O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad čia mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį. ⁶ Jau dveji metai, kai badas kilo krašte. Bet dar penkerius metus nebus nei ariama, nei derlius nuimamas. ⁷ Dievas mane pasiuntė pirma jūsų laiduoti jums likutį žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybes nepaprastu išvadavimu. ⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas; jis padarė mane faraono tėvu, visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu. ⁹ Tad skubinkitės, keliaukite pas tėvą ir sakykite jam: ‘Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas. Dievas padarė mane viso Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas. ¹⁰ Įsikursi Gošeno šalyje ir būsi arti manęs ­ ir tu, ir tavo vaikai bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa, ką tik turi. ¹¹ Ten aš tavimi pasirūpinsiu, nes ateina dar penkeri bado metai, idant tau, tavo šeimynai ir visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo.’ ¹² Taigi jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų mano paties lūpos jums kalba. ¹³ Turite papasakoti tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa, ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia tėvą.“ ¹⁴ Tai pasakęs, jis apkabino savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė ant jo peties. ¹⁵ Jis išbučiavo visus brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.

¹⁶ Faraono rūmus pasiekė žinia: „Juozapo broliai atėjo!“ Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi. ¹⁷ „Sakyk savo broliams, ­ tarė faraonas Juozapui. ­ ‘Taip darykite: apkraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į Kanaano kraštą. ¹⁸ Paimkite savo tėvą ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai gyventi.’ ¹⁹ Be to, tau liepta pasakyti: ‘Taip darykite: pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą. ²⁰ Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia visame Egipto krašte, bus jūsų.’“

²¹ Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs, ir aprūpino maistu kelionei. ²² Kiekvienam davė po naujus drabužius, o Benjaminui davė tris šimtus sidabrinių ir penkerius drabužius. ²³ Be to, tėvui pasiuntė dešimt asilų, apkrautų geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų grūdais, duona ir maistu tėvo kelionei. ²⁴ Tada jis išleido brolius. Jiems iškeliaujant, priminė: „Nesibarkite pakeliui!“

²⁵ Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano kraštą. ²⁶ Kai jie pasakė jam: „Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!“ ­ nutirpo jo širdis. Jis negalėjo patikėti. ²⁷ Bet kai jam atpasakojo visa, ką Juozapas buvo sakęs, ir jis pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo. ²⁸ „Gana! ­ sakė Izraelis, ­ mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti.“

¹ Izraelis leidosi į kelionę su viskuo, ką turėjo. Pasiekęs Beer Šebą, jis atnašavo aukas savo tėvo Izaoko Dievui. ² Ten Dievas, kalbėdamas Izraeliui nakties regėjime, pašaukė jį: „Jokūbai, Jokūbai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ ­ ³ „Aš esu Dievas, ­ tarė jam, ­ Dievas tavo tėvo! Nebijok keltis į Egiptą, nes ten padarysiu tave didele tauta. ⁴ Aš pats keliausiu su tavimi į Egiptą ir pats tave atgal parvesiu. Paties Juozapo ranka užmerks tau akis.“

⁵ Taigi Jokūbas pakilo iš Beer Šebos. Izraelio sūnūs sukėlė savo tėvą Jokūbą, vaikus ir žmonas į vežimus, kuriuos faraonas buvo atsiuntęs jam atvežti. ⁶ Su savimi pasiėmė ir gyvulius bei nuosavybę, įsigytą Kanaano krašte, ir atkeliavo į Egiptą pats Jokūbas bei visi jo palikuonys. ⁷ Jis atsivedė į Egiptą savo sūnus, dukteris ir sūnų dukteris ­ visus savo palikuonis.

⁸ Štai vardai izraelitų, Jokūbo ir jo palikuonių, atėjusių į Egiptą.

Jokūbo pirmagimis Rubenas ⁹ ir Rubeno vaikai: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. ¹⁰ Simeono vaikai: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. ¹¹ Levio vaikai: Geršonas, Kehatas ir Meraris. ¹² Judo sūnūs: Eras, Onanas, Šela, Perecas ir Zerachas (Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte.) Pereco vaikai buvo Hecronas ir Hamulas. ¹³ Isacharo vaikai: Tola, Pūva, Jašubas ir Šimronas. ¹⁴ Zabulono vaikai: Seredas, Elonas ir Jachleelis. ¹⁵ Tai Lėjos palikuonys, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Padan Arame drauge su dukterimi Dina. Iš viso jo sūnų ir dukterų buvo trisdešimt trys.

¹⁶ Gado vaikai: Cifonas, Hagis, Šūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arėlis. ¹⁷ Ašero vaikai: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha. Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis. ¹⁸ Tai palikuonys Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai. Juos, šešiolika asmenų, ji pagimdė Jokūbui.

¹⁹ Jokūbo žmonos Rachelės vaikai: Juozapas ir Benjaminas. ²⁰ Juozapui Egipto žemėje buvo gimę Manasas ir Efraimas. Juos pagimdė jam Asenata, Ono kunigo Potiferos duktė. ²¹ Benjamino vaikai: Bela, Becheras, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas. ²² Tai Rachelės palikuonys, gimę Jokūbui, iš viso ­ keturiolika asmenų.

²³ Dano sūnus ­ Hušimas. ²⁴ Naftalio vaikai: Jachceelis, Gūnis, Jezeris ir Šilemas. ²⁵ Tai palikuonys Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei. Juos ­ iš viso septynis asmenis ­ ji pagimdė Jokūbui.

²⁶ Iš viso Jokūbo žmonių, atsikėlusių į Egiptą, gimusių iš jo paties, neįskaitant Jokūbo sūnų žmonų, buvo šešiasdešimt šeši. ²⁷ Juozapo vaikai, gimę Egipte, buvo du. O iš viso Jokūbo namų žmonių, atėjusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt.

²⁸ Jokūbas buvo pasiuntęs Judą pirma savęs pas Juozapą, kad pirma jo nuvyktų į Gošeną. Jiems atėjus į Gošeno žemę, ²⁹ Juozapas įsakė pakinkyti vežimą ir nuvyko į Gošeną pasitikti savo tėvo. Vos pamatęs jį prieš save, jis puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė. ³⁰ O Izraelis sakė Juozapui: „Dabar jau galiu mirti, pats pamatęs, kad tu dar gyvas.“ ³¹ Tada Juozapas broliams ir tėvo šeimynai tarė: „Nuvyksiu ir duosiu žinią faraonui, sakydamas: ‘Mano broliai ir mano tėvo šeimyna, gyvenusi Kanaano krašte, atvyko pas mane! ³² Tie vyrai yra aviganiai, jie visuomet vertėsi gyvulių auginimu ir atsivarė savo avis bei galvijus ir visa, ką turi.’ ³³ Kai faraonas pasišauks jus ir paklaus: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’ ­ ³⁴ jūs turite atsakyti: ‘Tavo tarnai nuo pat savo jaunystės iki šiol vertėsi gyvulių auginimu ­ ir mes, ir mūsų protėviai’, ­ kad galėtumėte kurtis Gošeno žemėje, nes visi aviganiai kelia egiptiečiams pasibjaurėjimą.“