¹ Atsitiko taip, kad maždaug tuo pačiu metu Judas pasitraukė nuo savo brolių ir pasistatė palapinę arti tokio adulamiečio, vardu Hyra. ² Ten jis pamatė vieno kanaaniečio, vardu Šūva, dukterį, vedė ir su ja gyveno. ³ Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, o jis pavadino jį Eru. ⁴ Ji vėl tapo nėščia, pagimdė sūnų ir pavadino jį Onanu. ⁵ Po to ji dar kartą pagimdė sūnų ir pavadino jį Šela. Ji pagimdė jį, būdama Kezibe.

⁶ Savo pirmagimiui sūnui Erui Judas paėmė žmoną, vardu Tamara. ⁷ Bet Judo pirmagimis Eras buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį. ⁸ Tuomet Judas tarė Onanui: „Sueik su savo brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo broliui palikuonį.“ ⁹ Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jo, sueidamas su brolio žmona, visada išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio. ¹⁰ Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį. ¹¹ Tuomet Judas tarė savo marčiai Tamarai: „Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela“, ­ nes baiminosi, kad ir šis nenumirtų kaip jo broliai. Tamara išėjo ir gyveno savo tėvo namuose.

¹² Praslinkus ilgokam laikui, mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Praėjus gedulo metui, Judas drauge su bičiuliu adulamiečiu Hyra nukeliavo į Timną pas savo avių kirpėjus. ¹³ Kai Tamarai buvo pasakyta: „Tavo uošvis eina į Timną avių kirpti“,­ ¹⁴ ji nusivilko našlės drabužius, apsigaubė šydu ir atsisėdo prie įėjimo į Enaimus, prie kelio į Timną. Ji matė, kad Šela jau užaugęs, tačiau ji nebuvo duota jam kaip žmona. ¹⁵ Pamatęs Judas ją palaikė kekše, nes ji buvo užsidengusi veidą. ¹⁶ Pasukęs prie jos į pakelę, jis tarė: „Nagi eikš, noriu su tavim sueiti“, nes nežinojo, kad tai jo marti. O ji užklausė: „O ką man duosi, kad sueitumei su manimi?“ ¹⁷ Jis atsakė: „Ožiuką iš kaimenės atsiųsiu.“ Bet ji atsakė: „Turi man palikti užstatą, kol atsiųsi.“ ¹⁸ Jis tarė: „Kokį užstatą tau palikti?“ Ji atsakė: „Savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą, kurią turi rankoje.“ Jis padavė juos, suėjo su ja, ir ji tapo nuo jo nėščia. ¹⁹ Tuomet ji pakilo ir nuėjo sau, nusiėmė šydą ir apsivilko našlės drabužius.

²⁰ Kai Judas pasiuntė ožiuką per savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš tos moters užstatą, šis negalėjo jos surasti. ²¹ Jis klausinėjo miesto žmones: „Kurgi ta šventyklos kekšė, kuri buvo pakelėje prie Enaimų?“ Bet jie atsakė: „Ten niekada tokios nebuvo.“ ²² Tad jis sugrįžo pas Judą ir pranešė: „Neradau jos. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekada tokios nebuvo.“ ²³ Judas atsakė: „Tepasilaiko ji juos sau, antraip žmonės ims iš mūsų juoktis. Juk pats matai: siunčiau ožiuką, o tu negalėjai jos surasti.“

²⁴ Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia.“ ­ „Išveskite ją, ­ šaukė Judas, ­ tebūna ji sudeginta!“ ²⁵ Vedama laukan, ji pasiuntė uošviui žinią: „Aš nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai. Prašom patikrinti, ­ pridūrė ji, ­ kieno šie daiktai: antspaudo žiedas, juosta ir lazda.“ ²⁶ Judas atpažino juos ir tarė: „Ji teisesnė negu aš, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai.“ Daugiau jis su ja nebesuėjo.

²⁷ Atėjus gimdymo metui, pasirodė, kad jos įsčiose buvo dvynukai! ²⁸ Jai gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja ėmė ir užrišo ant rankutės raudoną siūlą, sakydama: „Šis išėjo pirmas“. ²⁹ Bet kaip tik tuo metu jis įtraukė rankutę, ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė: „Kokią spragą sau pasidarei!“ Todėl jis buvo pavadintas Perezu. ³⁰ Po to išėjo jo brolis su raudonu siūlu ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerachu.

¹ Kai Juozapas buvo nuvestas į Egiptą, iš ten atvedusių izmaelitų jį nupirko Potifaras ­ egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas. ² Kadangi VIEŠPATS buvo su Juozapu, jam labai sekėsi. Egiptietis šeimininkas priskyrė jį prie savo namiškių. ³ Kai šeimininkas pamatė, kad VIEŠPATS su juo ir visa, ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme, ⁴ Juozapas rado malonę jo akyse ir tapo jo asmeniniu tarnu. Ilgainiui jis padarė jį savo namų prievaizdu ir patikėjo jam visa, ką turėjo. ⁵ Nuo to laiko, kai šeimininkas padarė jį prievaizdu savo namų ir viso, ką turėjo, VIEŠPATS laimino egiptiečio namus dėl Juozapo. Iš tikrųjų VIEŠPATIES palaima lydėjo visa, ką jis turėjo ir namie, ir laukuose. ⁶ Pavedęs Juozapui visa, ką turėjo, turėdamas Juozapą prie savęs, jis pats niekuo nebesirūpino, tik savo valgiu.

O Juozapas buvo dailiai nuaugęs ir gražus. ⁷ Po kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą ir tarė jam: „Sugulk su manimi.“ ⁸ Jis atsisakė. „Žiūrėk, ­ tarė jis šeimininko žmonai, ­ man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi. ⁹ Šiuose namuose jis ne viršesnis už mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu jo žmona. Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ ¹⁰ Nors ji meilinosi Juozapui diena iš dienos, jis nesutiko su ja sugulti ar bendrauti. ¹¹ Tačiau vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių, ¹² ji įsikibo į jo drabužį, sakydama: „Sugulk su manimi!“ Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas savo drabužį jos rankoje. ¹³ Pamačiusi, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo laukan, ¹⁴ susišaukė tarnus ir sakė jiems: „Tik pasižiūrėkite! Atvedė pas mus hebrają mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi sugulti, bet aš šaukiau kiek galėdama. ¹⁵ Išgirdęs mane klykiančią visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs, pasitraukė ir išbėgo laukan.“ ¹⁶ Drabužį ji pasidėjo prie savęs, kol parėjo namo šeimininkas. ¹⁷ Tuomet papasakojo jam tą pat, sakydama: „Tas hebrajas vergas, kurį pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti, ¹⁸ bet kai tik aš pakėliau balsą ir pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs ir išbėgo laukan.“

¹⁹ Išgirdęs savo žmoną sakant: „Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas“, šeimininkas užsidegė pykčiu. ²⁰ Šeimininkas suėmė jį ir įmetė į kalėjimą, kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime ²¹ VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis. ²² Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime buvusius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta. ²³ Kadangi VIEŠPATS buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme.

¹ Praėjus kuriam laikui po šių įvykių, atsitiko taip, kad Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas nusikalto savo valdovui, Egipto karaliui. ² Faraonas užpyko ant dviejų savo pareigūnų ­ vyriausiojo vynininko ir vyriausiojo kepėjo ­ ³ ir įkalino juodu sargybos viršininko namuose, tame pačiame kalėjime, kur buvo kalinamas Juozapas. ⁴ Kalėjimo viršininkas paskyrė jiems Juozapą, ir šis jiems patarnavo. Kalėjime jie sėdėjo ilgoką laiką.

⁵ Vieną ir tą pačią naktį abu ­ kalėjime sėdį Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas ­ susapnavo sapną, kuris kiekvienam iš jų galėjo būti reikšmingas. ⁶ Atėjęs pas juos ryto metą, Juozapas pastebėjo, kad jie abu paniurę. ⁷ Buvusius su juo šeimininko kalėjime faraono pareigūnus jis pradėjo klausinėti: „Kodėl gi šiandien tokie liūdni jūsų veidai?“ ⁸ Šie atsakė: „Sapnavome sapnus, ir nėra kas mudviem juos išaiškintų.“ Juozapas tarė jiems: „Dievas tikrai gali išaiškinti! Prašau papasakoti juos man.“

⁹ Tuomet vyriausiasis vynininkas papasakojo Juozapui savo sapną. „Mano sapne, ­ sakė jis Juozapui, ­ prieš mane stovėjo vynmedis. ¹⁰ Ant vynmedžio buvo trys šakos. Vos joms išsprogus, tuoj pasirodė ant jų žiedai, ir iš kekių prisirpo vynuogės. ¹¹ O aš rankoje laikiau faraono taurę, nuskyniau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui.“ ¹² Juozapas jam tarė: „Štai koks jo aiškinimas. Trys šakos reiškia tris dienas. ¹³ Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą. Tu vėl padavinėsi taurę faraonui, kaip kad anksčiau darei, būdamas jo vynininku. ¹⁴ Bet prisimink mane, kai tau bus gera; prašau padaryti man tą malonę ir paminėti mane faraonui, kad mane išlaisvintų iš šios vietos. ¹⁵ Mat iš tikrųjų aš buvau apgaule pagrobtas iš hebrajų žemės, o ir čia nesu padaręs nieko, už ką būtų reikėję mane įmesti į šią duobę.“

¹⁶ Pamatęs, kaip palankiai jis aiškino, vyriausiasis kepėjas tarė Juozapui: „Ir aš sapnavau sapną. Žiūriu, trys vytelių pintinės man ant galvos. ¹⁷ Viršutinėje pintinėje buvo visokiausi kepėjo gaminiai faraonui, bet paukščiai lesė juos iš pintinės ant mano galvos.“ ¹⁸ Juozapas atsakė: „Štai koks jo aiškinimas. Trys pintinės reiškia tris dienas. ¹⁹ Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą ­ nuo tavęs! ­ pakabins tave ant stulpo, ir paukščiai les tavo kūną.“

²⁰ Iš tikrųjų trečią dieną, savo gimtadienį, faraonas iškėlė vaišes visiems savo tarnams ir pakėlė vyriausiojo vynininko galvą bei vyriausiojo kepėjo galvą savo tarnų akivaizdoje. ²¹ Jis sugrąžino vyriausiąjį vynininką į savo tarnybą, ir šis vėl padavinėjo taurę faraonui. ²² O vyriausiąjį kepėją pakabino ant stulpo, kaip Juozapas ir buvo jiems aiškinęs. ²³ Tačiau vyriausiasis vynininkas Juozapo neprisiminė, netgi pamiršo jį.

¹ Praėjus dvejiems metams, faraonas sapnavo sapną. Jis matė save stovintį prie Nilo. ² Žiūri, iš Nilo išbrenda septynios karvės, gražios ir riebios, ir ganosi meldyne. ³ Žiūri, paskui jas išbrido iš Nilo kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir prieina prie pirmųjų karvių ant Nilo kranto. ⁴ Bjauriosios ir liesosios karvės ėmė ir suėdė septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Tuomet faraonas nubudo.

⁵ Jis užmigo ir sapnavo kitą sapną. Žiūri, septynios javų varpos, pilnos ir sveikos, auga ant vieno stiebo. ⁶ Žiūri, po jų išaugo septynios tuščios ir rytų vėjo nualintos varpos. ⁷ Tuščiosios varpos ėmė ir prarijo anas septynias pilnąsias ir sveikąsias varpas. Tuomet faraonas nubudo ir suprato, kad tai buvo sapnas. ⁸ Rytą jo dvasia buvo apimta nerimo. Jis įsakė sušaukti visus Egipto žynius ir išminčius. Faraonas papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo kas juos faraonui išaiškintų.

⁹ Tuomet vyriausiasis vynininkas tarė faraonui: „Privalau šiandien prisiminti savo kaltes. ¹⁰ Kartą faraonas supyko ant savo tarnų ir įkalino mane bei vyriausiąjį kepėją sargybos viršininko namuose. ¹¹ Mudu ­ jis ir aš ­ tą pačią naktį sapnavome po sapną, kiekvienas kitokį, turintį reikšmės tik tam, kuris jį sapnavo. ¹² Ten buvo su mumis jaunas hebrajas, sargybos viršininko tarnas. Kai papasakojome, jis mums išaiškino mūsų sapnus kiekvienam pagal jo sapną. ¹³ Kaip jis mums išaiškino, taip ir įvyko. Aš buvau sugrąžintas į tarnybą, o kepėjas pakabintas ant stulpo.“

¹⁴ Faraonas įsakė pašaukti Juozapą, ir jis tuojau pat buvo išvestas iš kalėjimo. Nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, jis atėjo pas faraoną. ¹⁵ Faraonas tarė Juozapui: „Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kas galėtų jį išaiškinti. Bet girdėjau apie tave, kad užtenka tau išgirsti sapną, ir gali jį išaiškinti.“ ¹⁶ Juozapas atsakė faraonui: „Ne aš! Dievas duos faraonui tikrą atsakymą.“

¹⁷ Tada faraonas papasakojo Juozapui: „Sapne aš stovėjau ant Nilo kranto. ¹⁸ Žiūriu, iš Nilo išbrido septynios karvės, riebios ir gražios, ir ganėsi meldyne. ¹⁹ Po to, žiūriu, paskui jas išbrido kitos septynios karvės ­ kaulėtos, labai bjaurios ir sulysusios. Niekada nebuvau matęs tokių bjaurių visame Egipto krašte! ²⁰ Liesosios ir bjauriosios karvės suėdė pirmąsias septynias karves. ²¹ Bet ir kai buvo jas suėdusios, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad jos buvo tai padariusios, nes atrodė lygiai taip prastai kaip pirma. Tada aš nubudau. ²² Vėl užmigau ir sapne mačiau septynias javų varpas, pilnas ir sveikas, augančias ant vieno stiebo. ²³ Žiūriu, po jų išdygo septynios varpos susitraukusios, menkos, rytų vėjo nualintos. ²⁴ Ir menkosios varpos prarijo sveikąsias! Papasakojau savo žyniams, bet nė vienas jų nepajėgė išaiškinti.“

²⁵ Tuomet Juozapas tarė faraonui: „Faraono sapnas yra tik vienas. Dievas apreiškė faraonui, ką jis ruošiasi daryti. ²⁶ Septynios sveikos karvės reiškia septynerius metus ir septynios sveikos varpos reiškia septynerius metus. Sapnai reiškia tą patį. ²⁷ Septynios liesos ir bjaurios karvės, išbridusios po jų, reiškia septynerius metus, kaip ir tuščios bei rytų vėjo nualintos septynios varpos. Tai septyneri bado metai. ²⁸ Taigi tai reiškia tai, ką jau sakiau faraonui: Dievas parodė faraonui, ką jis ruošiasi daryti. ²⁹ Tikėk manimi, ateis septyneri didelio pertekliaus metai visame Egipto krašte. ³⁰ Po jų užeis septyneri bado metai. Visas Egipto žemės perteklius bus užmirštas, badas nualins kraštą. ³¹ Po to neliks krašte jokio pertekliaus ženklo dėl to bado, nes jis bus be galo sunkus. ³² O tai, kad faraonas sapnavo tą patį sapną du sykius, reiškia, jog reikalas Dievo nuspręstas ir Dievas nedels jį įvykdyti. ³³ Užtat dabar faraonas teparenka įžvalgų ir išmintingą vyrą ir tepadaro jį viso Egipto krašto valdytoju. ³⁴ Tesiima faraonas žygių paskirti kraštui prievaizdus ir imti vieną penktadalį Egipto krašto derliaus septynerius pertekliaus metus. ³⁵ Tesurenka šių ateinančių gerųjų metų maisto atsargas, tesukaupia grūdus miestuose maistui faraono valdžioje ir ten jį telaiko. ³⁶ Tai bus maisto atsargos kraštui, idant nepražūtų kraštas nuo bado, kai Egiptą ištiks septyneri bado metai.“

Juozapas ­ Egipto valdytojas

³⁷ Faraonas ir visi dvariškiai pritarė jo žodžiams. ³⁸ Faraonas tarė savo dvariškiams: „Argi galėtume rasti kitą panašų į jį ­ vyrą, taip apdovanotą Dievo dvasia?“ ³⁹ Faraonas tarė Juozapui: „Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu. ⁴⁰ Tu būsi mano namų valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų. Tik sostu aš būsiu už tave viršesnis. ⁴¹ Žiūrėk, ­ sakė faraonas Juozapui, ­ skiriu tave viso Egipto krašto valdytoju.“ ⁴² Nusimovęs nuo rankos savo antspaudo žiedą, faraonas užmovė jį Juozapui ant rankos, aprengė plonos drobės drabužiais ir uždėjo jam ant kaklo aukso grandinę. ⁴³ Tuomet įsodino jį į savo vyriausio pareigūno vežimą, ir priekyje jo buvo šaukiama: „Klaupkitės!“ Taigi faraonas padarė jį viso Egipto krašto valdytoju. ⁴⁴ Be to, faraonas Juozapui sakė: „Aš esu faraonas, tačiau be tavo sutikimo niekas nepajudins nei rankos, nei kojos visame Egipto krašte.“ ⁴⁵ Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneahu ir davė jam žmona Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Taip Juozapas gavo valdžią Egipte.

⁴⁶ Juozapas buvo trisdešimtmetis, kai pradėjo tarnauti faraonui, Egipto karaliui. Juozapas paliko faraoną ir keliavo po visą Egipto kraštą. ⁴⁷ Per septynerius pertekliaus metus žemė davė gausų derlių. ⁴⁸ Jis surinko visą septynerių metų derlių, Egipto krašto pertekliaus metų derlių, ir sukaupė jį miestuose, kiekviename mieste padėdamas derlių iš apylinkės laukų. ⁴⁹ Juozapas rinko grūdus tokiais dideliais kiekiais lyg pajūrio smėlį, kad liovėsi juos net seikėti, nes nebebuvo įmanoma suseikėti.

⁵⁰ Prieš užeinant bado metams, Juozapas turėjo du sūnus, kuriuos jam pagimdė Asenata, Ono kunigo Potiferos duktė. ⁵¹ Pirmagimį Juozapas pavadino Manasu, „nes, ­ sakė jis, ­ Dievas padarė, kad visiškai užmirščiau visą savo vargą ir tėvo namus.“ ⁵² O antrąjį pavadino Efraimu, „nes Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimių šalyje.“

⁵³ Septyneri pertekliaus metai, džiuginę Egipto kraštą, pasibaigė, ⁵⁴ ir septyneri bado metai prasidėjo taip, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas užėjo visuose kraštuose, tik visame Egipte buvo maisto. ⁵⁵ Kai ir visas Egipto kraštas pradėjo badauti, žmonės šaukėsi faraono, prašydami duonos. O faraonas visiems egiptiečiams sakė: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tai ir darykite.“ ⁵⁶ Kadangi badas buvo apėmęs visą kraštą, Juozapas atidarė visus atsargų sandėlius ir dalijo grūdus egiptiečiams, nes badas Egipto krašte buvo nuožmus. ⁵⁷ Iš tikrųjų visas pasaulis ėjo pas Juozapą į Egiptą pirkti grūdų, nes badas slėgė visą pasaulį.