1 [i1]Mano vaike, klausyk mano išminties, palenk savo ausį mano supratimui, 2 kad brangintumei apdairumą ir tavo lūpos saugotų žinojimą. 3 Juk palaidūnės lūpos medumi varva, ir jos burna slidesnė už aliejų. 4 Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė, tampa aštri kaip dviašmenis kalavijas. 5 Jos kojos žengia į mirtį, o žingsniai veda taku į Šeolą. 6 Gyvenimo tako ji nepaiso, jos keliai kreivi, ir ji to nežino. 7 Nūn tad, vaikai, klausykitės manęs ir nenuklyskite nuo mano burnos žodžių. 8 Laikykis kuo toliau nuo jos, neik arti jos namų durų, 9 kad neatiduotumei savo garbės[i2] kitiems ir savo metų negailestingajam,[i3] 10 kad svetimieji nesurytų tavo turto ir triūsas tavo neitų į svetimus namus, 11 kad gyvenimo gale neapverktum likimo, kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei kūną, 12 ir nesakytum: „O, kaip priešinausi pamokomas, kaip nekentė mano širdis įspėjimų! 13 Nei savo auklėtojų balso klausiau, nei lenkiau ausį savo mokytojams, 14 nūn tad esu arti visiškos žūties viešame bendrijos sambūry“. 15 Sakoma: „Gerk vandenį iš savo talpyklos“, – tyrą vandenį iš savo šaltinio. 16 Nejau tavo šaltiniai turėtų lietis visur, vandens srovės – į gatves? 17 Tebūna jie tau vienam, o ne dalyboms su svetimaisiais. 18 Būk dėkingas už savo šaltinį, rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, 19 žavia gazele, grakščia kalnų ožkute![i4] Jos meilumas tenugirdo tave visais laikais, būk nuolat apsvaigęs jos meile. 20 Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike, ir glamonėti svetimautojos krūtinę! 21 [i5]Juk kur žmonės eina, VIEŠPATS aiškiai mato, jis stebi visus jų kelius. 22 Nedorą žmogų pasivys jo kaltės, jis bus savo nuodėmės pinklių pagautas. 23 Turės mirti, nes nepaiso drausmės, – per savo kvailą galvą pražus. | 
