1 VIEŠPATIE, tu – mano Dievas,[i1] garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą, nes tu įvykdei nuostabius užmojus, – visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei. 2 Miestus pavertei akmenų krūvomis, jų tvirtoves – griuvėsiais. Nedorėlių rūmai jau ne miestas, niekuomet jie nebus atstatyti. 3 Šlovins tave dėl to galingos tautos žmonės, prieš tave drebės miestai žiauriųjų tautų. 4 Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs, – prieglauda vargšams varge tu buvai, – pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros. Nors žiauriųjų siautulys yra kaip žiemos liūtis, 5 tu, kaip kaitra sausros metu, nutildai nedorėlių triukšmą; kaip debesies šešėlis kaitrą švelnina, taip tu nutildai žiauriųjų pergalės šauksmus. 6 Galybių VIEŠPATS surengs šiame kalne[i2] visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais. 7 Šiame kalne jis nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas. 8 Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų veidų. Savo tautos gėdą jis pašalins visur žemėje. Tikrai tai įvyks, nes taip kalbėjo VIEŠPATS! 9 Tą dieną bus sakoma: „Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra VIEŠPATS, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ 10 VIEŠPATIES ranka ant šio kalno ilsėsis, bet Moabas[i3] bus vietoje sumintas kaip šiaudai į liūną. 11 Išskės jis savo rankas Moabe, kaip plaukikas skečia rankas plaukti, ir kiekvienu savo rankų mostu jo puikybę mažins. 12 Tvirtovę su aukštais mūrais jis nugriaus, su žeme sulygins, dulkėmis pavers. | 
