Aukuras ant Ebalo kalno

^30 [i3]Tuomet Jozuė pastatė ant Ebalo^[i4] kalno VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, aukurą, ³¹ kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo įsakęs izraeliečiams, – kaip yra parašyta Mozės įstatymo knygoje: „Aukurą netašytų akmenų, nepaliestų geležiniu įrankiu“, – ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei aukojo bendravimo atnašas. ³² Ten, izraeliečių akivaizdoje, Jozuė užrašė ant akmenų nuorašą įstatymo, kurį Mozė buvo izraeliečiams parašęs.

Mozės įstatymo skaitymas

³³ Visas Izraelis, – ateiviai ir čionykščiai – drauge su savo seniūnais, pareigūnais, teisėjais stovėjo abiejuose Skrynios šonuose priešais kunigus iš Levio giminės, nešančius VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Pusė jų stovėjo atsigręžę į Gerizimo kalną ir pusė jų stovėjo atsigręžę į Ebalo kalną, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo kadaise įsakęs, Izraelio tautai palaiminti. ³⁴ Tada Jozuė perskaitė visus įstatymo žodžius – palaiminimus ir prakeikimus – lygiai taip, kaip yra parašyta įstatymo knygoje. ³⁵ Nebuvo nė vieno žodžio iš visų, ką Mozė buvo įsakęs, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, įskaitant moteris, vaikus ir tarp jų gyvenančius ateivius.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Sąjunga prieš Izraelį

¹ Kai ši žinia pasiekė karalius į vakarus nuo Jordano, aukštumų srityje, Šefeloje ir palei visą Didžiosios jūros krantą Libano link, – kraštą hetitų, amoriečių, kanaaniečių, perizitų, hivitų ir jebusitų, – ² šie sudarė sąjungą kovoti su Jozue ir Izraeliu.

Gibeonitų suktybė

^3 [i1]O Gibeono^[i2] gyventojai, išgirdę, kaip Jozuė buvo pasielgęs su Jerichu ir Ai miestu, ⁴ savo ruožtu ėmėsi suktumo. Jie leidosi į kelionę persirengę pasiuntiniais: užkrovė savo asilams senus maišus ir senus, suplyšusius bei sulopytus vynmaišius, ⁵ apsiavė kojas palaikiais bei sulopytais sandalais ir apsirengė nudėvėtais drabužiais. O visa jų kelionei paimta duona buvo sudžiūvusi ir apipelėjusi. ⁶ Atėję į Gilgalo stovyklą pas Jozuę, jie tarė jam ir izraeliečiams: „Iš tolimo krašto atėjome,^[i3] siūlome jums sudaryti su mumis sandorą“. ⁷ Bet izraeliečiai hivitams atsakė: „Gal jūs tarp mūsų gyvenate, kaip mes galime sudaryti su jumis sandorą?“ ⁸ Jozuei jie paaiškino: „Mes esame tavo tarnai“. O Jozuė jų klausė: „Kas jūs per vieni? Iš kur ateinate?“ – ⁹ „Tavo tarnai atėjo iš labai tolimo krašto vedami VIEŠPATIES, tavo Dievo, garso, – jie atsakė jam, – nes apie jį mes daug girdėjome: visa, ką jis padarė Egipte, ¹⁰ ir visa, ką jis padarė dviem amoriečių karaliams anapus Jordano, Hešbono karaliui Sihonui ir Aštarote Bašano karaliui Ogui. ¹¹ Todėl mūsų seniūnai ir visi mūsų krašto gyventojai mums ir paliepė: 'Pasiimkite kelionei maisto, eikite jų pasitikti ir jiems sakykite: „Esame jūsų tarnai. Būkite žmonės, sudarykite su mumis sandorą“'. ¹² Ši mūsų duona, kurią pasiėmėme iš savo namų kaip maistą kelionei, buvo dar karšta, kai leidomės į kelionę eiti pas jus, o dabar ji štai sudžiūvusi ir apipelėjusi. ¹³ Šie mūsų vynmaišiai buvo nauji, kai juos pripylėme, o pasižiūrėk, kaip jie yra suplyšę. Ir šie mūsų drabužiai bei sandalai nusidėvėjo per tokią ilgą kelionę“. ¹⁴ Vyrai patikėjo jų žodžiais apie maistą ir drabužius, bet VIEŠPATIES žodžio jie neatsiklausė. ¹⁵ Jozuė sudarė su jais taiką, laiduodamas jiems gyvastį sandora, kurią bendrijos vadai patvirtino priesaika.

Gibeonitų vieta izraeliečių bendruomenėje

¹⁶ Praėjus trims dienoms po sandoros, sudarytos su jais, izraeliečiai sužinojo, kad jie buvo jų kaimynai ir gyveno jų žemėje. ¹⁷ Tad izraeliečiai leidosi į kelionę ir trečią dieną pasiekė jų miestus. Gibeonitų miestai buvo Gibeonas, Chefira, Beerotai ir Kirjat-Jearimai. ¹⁸ Bet izraeliečiai jų neužpuolė, nes bendrijos vadai buvo jiems prisiekę VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Užtat visa bendrija pradėjo prieš vadus murmėti, ¹⁹ bet vadai bendrijai atsakė: „Jiems prisiekėme VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, todėl jų užgauti negalime. ²⁰ Betgi štai ką su jais darysime: paliksime juos gyvus, kad nebūtų ant mūsų jokio pykčio dėl priesaikos, kurią jiems davėme“. ²¹ Vadai izraeliečiams sakė: „Telieka jie gyvi ir tetampa kertančiais malkas ir nešančiais vandenį^[i4] visai bendrijai!“ Taigi apie juos taip nusprendė vadai.

²² Jozuė juos pasišaukė ir taip jiems kalbėjo: „Kodėl mus apgavote, sakydami: 'Mes gyvename toli nuo jūsų', – kai iš tikrųjų jūs gyvenate tarp mūsų? ²³ Užtat būkite prakeikti! Visą laiką būsite vergai, malkų kirtėjai ir vandens nešėjai mano Dievo Namams“. ²⁴ Jozuei jie atsakė: „Štai tavo tarnai buvo girdėję, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo pažadėjęs savo tarnui Mozei duoti jums visą kraštą ir dėl jūsų sunaikinti visus krašto gyventojus. Mes per jus ir buvome apimti didelės baimės dėl savo gyvasties, užtat taip ir padarėme. ²⁵ Kaip matai, dabar esame tavo rankose. Kas gera ir teisu tavo akyse daryti su mumis, tai ir daryk!“

^26 [i5]Taip jis su jais pasielgė. Išgelbėjo juos nuo izraeliečių; jų neišžudė. ²⁷ Bet tą dieną Jozuė padarė juos malkų kirtėjais ir vandens nešėjais bendrijai ir VIEŠPATIES aukurui toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinktų.^[i6] Taip jie liko lig šios dienos.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Gibeono apgula

¹ Kai Jeruzalės karalius Adoni-Zedekas sužinojo, kad Jozuė paėmė Ai bei skyrė jį sunaikinti ir pasielgė su Ai bei jo karaliumi, kaip jis buvo pasielgęs su Jerichu bei jo karaliumi, ir be to, kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu ir gyvena tarp jų, ² jis baisiai išsigando. Mat Gibeonas, vienas iš karališkųjų miestų, buvo didelis miestas, – iš tikrųjų didesnis už Ai, – o visi jo vyrai buvo galiūnai. ³ Taigi Jeruzalės karalius Adoni-Zedekas pasiuntė Hebrono karaliui Hohamui, Jarmuto karaliui Piramui, Lachišo karaliui Jafijai ir Eglono karaliui Debirui tokį žodį: ⁴ „Atžygiuokite pas mane ir padėkite man nugalėti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraeliečiais“.

⁵ Penki amoriečių karaliai – Jeruzalės karalius, Hebrono^[i1] karalius, Jarmuto karalius, Lachišo karalius ir Eglono^[i2]karalius – sutelkė savo pajėgas ir atvyko kiekvienas su savo kariuomene. Jie apgulė Gibeoną ir kariavo su juo.

Jozuės pergalė

⁶ O gibeonitai pasiuntė Jozuei į stovyklą prie Gilgalo žodį: „Neapleisk savo tarnų! Atskubėk pas mus ir išgelbėk! Padėk mums, nes visi aukštumų srities amoriečių karaliai susibūrė prieš mus!“ ⁷ Taigi Jozuė – jis ir visos jo ginkluotosios pajėgos, visi galiūnai, pakilo iš Gilgalo.

⁸ VIEŠPATS Jozuei tarė: „Nebijok jų, nes atiduosiu juos tau į rankas. Nė vienas jų nepajėgs tau priešintis!“ ⁹ Jozuė, žygiavęs visą naktį iš Gilgalo, juos užklupo netikėtai. ¹⁰ VIEŠPATS apstulbino juos išgąsčiu Izraelio akivaizdoje. Izraeliečiai sutriuškino juos prie Gibeono ir vijosi Bet-Horono šlaito keliu, niokodami juos iki pat Azekos ir Makedos. ¹¹ Jiems bėgant nuo Izraelio žemyn Bet-Horono šlaitu, VIEŠPATS svaidė ant jų iš dangaus didžiulius akmenis^[i3]iki pat Azekos, ir jie žuvo. Daugiau jų žuvo nuo krušos, negu kad izraeliečiai užmušė kalaviju.

¹² Tą dieną, kai VIEŠPATS atidavė amoriečius izraeliečiams, Jozuė kreipėsi į VIEŠPATĮ. Visų izraeliečių akivaizdoje jis tarė:

„Sustok, saule, virš Gibeono

ir, mėnuli, virš Aijalono slėnio!“

¹³ Saulė sustojo

ir mėnulis stovėjo,

kol tauta atkeršijo savo priešams.

Argi tai neužrašyta Jašaro knygoje?^[i4] Saulė sustojo^[i5] viduryje dangaus skliauto ir nesiskubino nusileisti bemaž visą dieną. ¹⁴ Nei prieš tai, nei vėliau nebuvo tokios dienos kaip ši, VIEŠPAČIUI paklausius žmogaus balso! Tikrai, VIEŠPATS kovojo už Izraelį!

¹⁵ {Tada Jozuė drauge su visu Izraeliu sugrįžo į stovyklą prie Gilgalo.}

Penki amoriečių karaliai Makedos oloje

¹⁶ Tuo tarpu anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos. ¹⁷ Jozuei buvo pranešta: „Pastebėti tie penki karaliai, pasislėpę oloje prie Makedos“. ¹⁸ Jozuė paliepė: „Užriskite olos angą keletu didelių akmenų ir pastatykite prie jos vyrus jų saugoti. ¹⁹ Patys ten nestovėkite. Lipkite priešams ant kulnų ir pulkite juos iš užnugario. Neleiskite jiems pasitraukti į savo miestus, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra juos atidavęs jums į rankas“.

²⁰ Galop, kai Jozuė ir izraeliečiai buvo sudavę jiems mirtiną smūgį ir jie buvo sudoroti, išskyrus į savo miestus pasitraukusius bėglius, ²¹ visa kariuomenė sugrįžo pas Jozuę į stovyklą prie Makedos. Niekas nebedrįso niurnėti prieš izraeliečius!

²² Dabar Jozuė paliepė: „Atriskite olos angą ir atveskite pas mane tuos penkis karalius“. ²³ Tai padarę, jie atvedė pas jį iš olos penkis karalius – Jeruzalės karalių, Hebrono karalių, Jarmuto karalių, Lachišo karalių ir Eglono karalių. ²⁴ Atvedus pas Jozuę tuos karalius, Jozuė sušaukė visus izraeliečius ir vadams galiūnų, kurie buvo su juo žygiavę, tarė: „Prieikite ir užminkite kojomis šiems karaliams ant sprando“. Jie priėjo ir užmynė kojomis jiems ant sprando. ²⁵ O Jozuė jiems tarė: „Nebijokite ir nenuogąstaukite! Būkite stiprūs ir ryžtingi, nes VIEŠPATS taip padarys visiems jūsų priešams, su kuriais jūs kovojate!“ ²⁶ Paskui Jozuė įsakė juos užmušti ir pakabinti ant penkių medžių. Jie kabojo ant medžių lig vakaro. ²⁷ Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuimti juos nuo medžių ir įmesti į olą, kurioje jie buvo pasislėpę. Olos angą užvertė didžiuliais akmenimis, kurie ten išliko iki šios dienos.

Pietinio Kanaano miestų paėmimas

²⁸ Tuo pačiu metu Jozuė paėmė Makedą, ištiko ją ir jos karalių kalaviju. Miestą ir visus žmones jame jis skyrė sunaikinti, nė vieno nepaliko gyvo. Su Makedos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.

²⁹ Iš Makedos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Libną ir kovojo su Libna. ³⁰ Taip pat ir ją bei jos karalių VIEŠPATS atidavė Izraeliui į rankas. Miestą ir visus žmones jame Jozuė ištiko kalaviju, nė vieno nepalikdamas gyvo. Su Libnos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.

³¹ Iš Libnos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Lachišą, apgulė ir puolė. ³² VIEŠPATS atidavė Lachišą Izraeliui į rankas. Miestą jis paėmė kitą dieną ir ištiko jį bei visus žmones jame kalaviju, kaip buvo padaręs Libnoje.

³³ Tada Gezerio karalius Horamas atkilo į pagalbą Lachišui, bet Jozuė nugalėjo jį ir jo pajėgas, nepalikdamas nė vieno gyvo.

³⁴ Iš Lachišo Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Egloną. Jie surengė miesto apgulą, jį puolė ³⁵ ir, paėmę tą pačią dieną, ištiko jį kalaviju. O visus žmones jame tą pačią dieną skyrė sunaikinti, kaip buvo padaręs Lachišui.

³⁶ Iš Eglono Jozuė nukilo su visu Izraeliu į Hebroną ir jį užpuolė. ³⁷ Paėmę miestą, ištiko jį kalaviju – karalių, visus jam pavaldžius miestus ir visus žmones juose. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padaręs Eglonui, taip jis skyrė sunaikinti Hebroną ir visus žmones jame.

³⁸ Tada Jozuė ir visas Izraelis pasisuko Debiro link ir jį užpuolė. ³⁹ Paėmė jį, jo karalių ir visus jam pavaldžius miestus, ištiko kalaviju ir skyrė sunaikinti visus jo žmones. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padarę Hebronui ir kaip buvo padarę Libnai bei jos karaliui, taip jie padarė Debirui ir jo karaliui.

⁴⁰ Taip Jozuė nugalėjo visą kraštą: aukštumų sritį, Negebą, Šefelą ir šlaitus su visais jų karaliais. Jis nepaliko nė vieno gyvo, bet skyrė sunaikinti visa, kas alsuoja, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo įsakęs. ⁴¹ Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš-Barneos lig Gazos, visą Gošeno^[i6] kraštą lig pat Gibeono. ⁴² Visus tuos karalius ir jų kraštą Jozuė paėmė vienu kartu, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kovojo už Izraelį. ⁴³ Paskui Jozuė sugrįžo su visu Izraeliu į stovyklą prie Gilgalo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jozuė nugali Jabiną ir jo sąjungininkus

¹ Apie tai sužinojęs, Hazoro karalius Jabinas davė žinią Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui ² ir kitiems karaliams šiaurėje, aukštumų srityje, Araboje į pietus nuo Kineroto, lygumos srityje ir Doro srityje vakaruose – ³ kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoriečiams, hetitams, perizitams bei jebusitams aukštumų srityje ir hivitams Hermono papėdėje, Mizpos krašte. ⁴ Jie išėjo į mūšį su didele kariuomene, lydimi visų savo pajėgų, – taip gausūs, kaip smiltys pajūryje, – su daugybe žirgų ir kovos vežimų. ⁵ Šie visi karaliai sujungė savo pajėgas, nužygiavo prie Meromo vandenų^[i1] ir čia pasistatė stovyklą kovoti su Izraeliu.

⁶ O VIEŠPATS tarė Jozuei: „Jų nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus“. ⁷ Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir metėsi ant jų. ⁸ VIEŠPATS juos atidavė Izraeliui į rankas. Izraeliečiai juos nugalėjo ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot-Majimų, o rytų link iki pat Mizpos slėnio. Jie tol juos puolė, kol nė vieno jų neliko gyvo. ⁹ Jozuė pasielgė su jais, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino.

Šiaurinio Kanaano užkariavimas

¹⁰ Tada Jozuė pasisuko ir paėmė Hazorą, o jo karalių nužudė kalaviju. Hazoras anksčiau buvo visų anų karalysčių galva. ¹¹ Jie skyrė sunaikinti ir išžudė kalaviju visus jo žmones. Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o patį Hazorą sudegino. ¹² Jozuė paėmė visus anuos karališkus miestus ir jų karalius. Skirdamas sunaikinti, jis nužudė juos kalaviju, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs. ¹³ Tačiau Izraelis nesunaikino nė vieno iš miestų, pastatytų ant supiltų kalvų, išskyrus Hazorą, kurį Jozuė sudegino. ¹⁴ Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraeliečiai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus jų gyventojus jie žudė kalaviju, kol juos visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. ¹⁵ Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Užkariavimo suvestinė

¹⁶ Jozuė užėmė tą visą kraštą: {Judo} aukštumas, Negebą, visą Gošeno sritį, Šefelą, Arabą, Izraelio aukštumas ir pajūrio lygumą – ¹⁷ nuo Halako kalno, kuris dunkso virš Seiro srities, iki pat Baal-Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Visus jų karalius jis pagavo ir nužudė. ¹⁸ Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais anais karaliais. ¹⁹ Nebuvo miesto, sudariusio taiką su izraeliečiais, išskyrus hivitus – Gibeono gyventojus. Jie visi buvo paimti mūšiu, ²⁰ nes VIEŠPATS buvo nutaręs taip sukietinti jų širdį, idant jie, išeidami kovoti su Izraeliu, būtų skirti sunaikinti ir, neradę pasigailėjimo, būtų išnaikinti, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

^21 [i2]Tuo pačiu metu Jozuė įsiveržė į aukštumų sritis ir ten išnaikino anakimus^[i3] iš Hebrono, Debiro, Anabo – iš visų Judo aukštumų ir visų Izraelio aukštumų. Jozuė skyrė sunaikinti juos ir jų miestus. ²² Izraeliečių krašte anakimų nebeliko; tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų teužsiliko.

²³ Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, lygiai kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei. Tada Jozuė davė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas. Karas krašto nebevargino.^[i4]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1]Šie yra krašto karaliai, kuriuos izraeliečiai nugalėjo ir užėmė jų žemes.

Į rytus nuo Jordano, nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno, įskaitant rytinę Arabos dalį: ² amoriečių karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone ir valdžiusį Gileado dalį – nuo Aroerio Arnono slėnio pakraštyje ir paties slėnio iki Jaboko slėnio bei amoniečių krašto ribos – ³ ir rytinę Arabą iki Kineroto jūros, o pietų link, per Bet-Ješimotus Pisgos šlaitų papėdėje rytiniame šone, žemyn iki Arabos jūros, tai yra Mirties jūros. ⁴ Taip pat ir žemę Bašano karaliaus Ogo – vieno iš paskutinių refaimų, – gyvenusio Aštarote ir Edreije ⁵ ir valdžiusio Hermono kalną, Saleką, visą Bašaną iki gešuriečių bei maakatiečių ribos, ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono ribos. ⁶ Juos nugalėjo VIEŠPATIES tarnas Mozė ir izraeliečiai; VIEŠPATIES tarnas Mozė atidavė jų kraštą kaip paveldą Reubeno ir Gado giminių bei pusės Manaso giminės žmonėms.

⁷ Šie yra krašto karaliai, kuriuos Jozuė ir izraeliečiai nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje – nuo Baal-Gado Libano slėnyje iki Halako kalno, dunksančio virš Seiro srities. Jozuė atidavė jų žemę Izraelio giminėms kaip paveldą pagal jų padalas ⁸ aukštumų srityje, Šefeloje, Araboje, šlaituose, dykumoje ir Negebe, – {žemes} hetitų, amoriečių, kanaaniečių, perizitų, hivitų ir jebusitų. Jų buvo:

⁹ Jericho karalius vienas

Ai, esančio prie Bet-Elio,

karalius vienas

¹⁰ Jeruzalės karalius vienas

Hebrono karalius vienas

¹¹ Jarmuto karalius vienas

Lachišo karalius vienas

¹² Eglono karalius vienas

Gezerio karalius vienas

¹³ Debiro karalius vienas

Gederio karalius vienas

¹⁴ Hormos karalius vienas

Arado karalius vienas

¹⁵ Libnos karalius vienas

Adulamo karalius vienas

¹⁶ Makedos karalius vienas

Bet-Elio karalius vienas

¹⁷ Tapuaho karalius vienas

Hefero karalius vienas

¹⁸ Afeko karalius vienas

Lašarono karalius vienas

¹⁹ Madono karalius vienas

Hazoro karalius vienas

²⁰ Šimron-Merono karalius vienas

Achšafo karalius vienas

²¹ Taanacho karalius vienas

Megido karalius vienas

²² Kedešo karalius vienas

Jokneamo Karmelyje

karalius vienas

²³ Doro Nafat-Dore karalius vienas

Gojimų Galilėjoje karalius vienas

²⁴ Tirzos karalius vienas

Iš viso trisdešimt vienas karalius.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>