Ai paėmimas

¹ Tada VIEŠPATS Jozuei tarė: „Nebijok ir nenuogąstauk! Pasiimk su savimi visus kariškius ir nukilk vėl į Ai. Štai, atiduosiu tau į rankas Ai karalių, jo žmones ir miestą bei visą jo kraštą. ² Su Ai miestu ir jo karaliumi turi pasielgti taip, kaip pasielgei su Jerichu ir jo karaliumi. Tačiau grobį ir galvijus galite pasidalyti kaip karo laimikį. Surenk pasalas miesto užnugaryje“.

³ Taigi Jozuė ir visi kariškiai pasiruošė žygiuoti prieš Ai. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių vyrų,^[i1] narsių kareivių, išsiuntė juos pirma nakčia. ⁴ „Dėmesio! Jūs būsite pasala miesto užnugaryje, – davė jiems įsakymą, – nenutolkite per daug nuo miesto ir visi būkite pasirengę. ⁵ Su manimi esantys vyrai ir aš artinsimės prie miesto. Kai jie išeis mums pasipriešinti, kaip jie pirmąkart kad padarė, mes nuo jų bėgsime. ⁶ Jie mus vysis iš paskos, kol nuviliosime juos nuo miesto, nes jie manys: 'Bėga nuo mūsų kaip anąkart!' Mums nuo jų bėgant, ⁷ jūs pakilsite iš pasalų ir paimsite miestą. VIEŠPATS, jūsų Dievas, atiduos jums jį į rankas. ⁸ Paėmę miestą, uždekite jį. Darykite, kaip VIEŠPATS yra įsakęs. Dėmesio! Aš jums įsakiau!“ ⁹ Tada Jozuė juos išsiuntė. Jie nuėjo į pasalų vietą ir išsidėstė tarp Bet-Elio^[i2] ir Ai – į vakarus nuo Ai, o Jozuė praleido tą naktį su likusiais vyrais.

¹⁰ Anksti rytą Jozuė apžiūrėjo žmones. Paskui jis išžygiavo vyrų priešakyje Ai link drauge su Izraelio seniūnais. ¹¹ Visi su juo buvę kariškiai nuėjo kartu ir, priėję miestą, įsirengė stovyklą į šiaurę nuo Ai. Tarp jų ir Ai buvo siaura dauba. ¹² Jis buvo pasiėmęs apie penkis tūkstančius vyrų ir išdėstęs juos kaip pasalas tarp Bet-Elio ir Ai – į vakarus nuo miesto. ¹³ Taigi pagrindinė stovykla išsidėstė į šiaurę nuo miesto, o jos užpakalinė sauga į vakarus nuo miesto. Jozuė tą naktį praleido slėnyje. ¹⁴ Tai pastebėjęs Ai karalius, – jis ir visi jo kareiviai, miesto gyventojai, – nuskubėjo anksti rytą prie šlaito priešais Arabą pradėti mūšio su Izraeliu, bet jis nežinojo, kad už miesto jam buvo parengtos pasalos. ¹⁵ O Jozuė ir visas Izraelis dėjosi esą jų sumušti ir leidosi bėgti dykumos link. ¹⁶ Visi mieste buvę žmonės buvo pašaukti jų vytis. Vydamiesi Jozuę, jie nutolo nuo miesto. ¹⁷ Nei Ai mieste, nei Bet-Elyje neliko žmogaus, neišėjusio vytis Izraelio. Jie paliko miestą be jokios gynybos ir vijosi Izraelį.

¹⁸ Tada VIEŠPATS Jozuei tarė: „Ištiesk ietį, kurią laikai rankoje, Ai link, nes aš atiduosiu jį tau į rankas“. Jozuė ištiesė ietį, kurią laikė rankoje, miesto link. ¹⁹ Vos jam ištiesus ranką, pasalų vyrai skubiai pakilo iš savo vietų ir metėsi pirmyn. Jie įėjo į miestą, paėmė jį ir nedelsdami padegė. ²⁰ Kai Ai vyrai pažvelgė atgal, miesto dūmai jau kilo lig padangių! Jiems stigo jėgų net kur nors pabėgti, kai dykumos link bėgę žmonės atsisuko jų pulti. ²¹ Jozuė ir visas Izraelis, matydami miestą esant pasalų vyrų paimtą ir iš miesto kylančius dūmus, atsisuko ir užpuolė Ai vyrus. ²² O kiti izraeliečiai išėjo prieš juos iš miesto. Taigi jie buvo izraeliečių apsupti iš abiejų šonų ir išžudyti, – nė vienas jų neišliko, nė vienas nepabėgo, – ²³ išskyrus Ai karalių, kurį jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.

²⁴ Kai izraeliečiai buvo pabaigę žudyti visus Ai gyventojus, nusivijusius juos į laukus ir dykumą, – kai jie visi iki paskutinio vyro buvo kritę nuo kalavijo, – tada visi izraeliečiai sugrįžo į Ai ir išžudė ten likusius gyventojus. ²⁵ Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ai miesto gyventojų, skaičius buvo dvylika tūkstančių.

²⁶ Jozuė tol nenuleido rankos, kurioje laikė ietį, kol sunaikinimui skirti Ai miesto gyventojai nebuvo sunaikinti. ²⁷ Tik galvijus ir to miesto grobį izraeliečiai pasiėmė kaip karo laimikį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo davęs Jozuei.

²⁸ Tada Jozuė Ai miestą sudegino ir pavertė jį amžinu piliakalniu – nuniokota vieta tebėra iki pat šios dienos. ²⁹ O Ai karalių jis paliko pakartą ant medžio lig vakaro. Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuleisti jo lavoną nuo medžio ir numesti prie miesto vartų įėjimo. Ant jo buvo sumesta didžiulė akmenų krūva, kuri ten tebėra iki šios dienos.

Aukuras ant Ebalo kalno

^30 [i3]Tuomet Jozuė pastatė ant Ebalo^[i4] kalno VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, aukurą, ³¹ kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo įsakęs izraeliečiams, – kaip yra parašyta Mozės įstatymo knygoje: „Aukurą netašytų akmenų, nepaliestų geležiniu įrankiu“, – ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei aukojo bendravimo atnašas. ³² Ten, izraeliečių akivaizdoje, Jozuė užrašė ant akmenų nuorašą įstatymo, kurį Mozė buvo izraeliečiams parašęs.

Mozės įstatymo skaitymas

³³ Visas Izraelis, – ateiviai ir čionykščiai – drauge su savo seniūnais, pareigūnais, teisėjais stovėjo abiejuose Skrynios šonuose priešais kunigus iš Levio giminės, nešančius VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Pusė jų stovėjo atsigręžę į Gerizimo kalną ir pusė jų stovėjo atsigręžę į Ebalo kalną, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo kadaise įsakęs, Izraelio tautai palaiminti. ³⁴ Tada Jozuė perskaitė visus įstatymo žodžius – palaiminimus ir prakeikimus – lygiai taip, kaip yra parašyta įstatymo knygoje. ³⁵ Nebuvo nė vieno žodžio iš visų, ką Mozė buvo įsakęs, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, įskaitant moteris, vaikus ir tarp jų gyvenančius ateivius.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>