| Joz 11 | Jozuė nugali Jabiną ir jo sąjungininkus 1 Apie tai sužinojęs, Hazoro karalius Jabinas davė žinią Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui 2 ir kitiems karaliams šiaurėje, aukštumų srityje, Araboje į pietus nuo Kineroto, lygumos srityje ir Doro srityje vakaruose – 3 kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoriečiams, hetitams, perizitams bei jebusitams aukštumų srityje ir hivitams Hermono papėdėje, Mizpos krašte. 4 Jie išėjo į mūšį su didele kariuomene, lydimi visų savo pajėgų, – taip gausūs, kaip smiltys pajūryje, – su daugybe žirgų ir kovos vežimų. 5 Šie visi karaliai sujungė savo pajėgas, nužygiavo prie Meromo vandenų[i1] ir čia pasistatė stovyklą kovoti su Izraeliu. 6 O VIEŠPATS tarė Jozuei: „Jų nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus“. 7 Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir metėsi ant jų. 8 VIEŠPATS juos atidavė Izraeliui į rankas. Izraeliečiai juos nugalėjo ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot-Majimų, o rytų link iki pat Mizpos slėnio. Jie tol juos puolė, kol nė vieno jų neliko gyvo. 9 Jozuė pasielgė su jais, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino. Šiaurinio Kanaano užkariavimas 10 Tada Jozuė pasisuko ir paėmė Hazorą, o jo karalių nužudė kalaviju. Hazoras anksčiau buvo visų anų karalysčių galva. 11 Jie skyrė sunaikinti ir išžudė kalaviju visus jo žmones. Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o patį Hazorą sudegino. 12 Jozuė paėmė visus anuos karališkus miestus ir jų karalius. Skirdamas sunaikinti, jis nužudė juos kalaviju, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs. 13 Tačiau Izraelis nesunaikino nė vieno iš miestų, pastatytų ant supiltų kalvų, išskyrus Hazorą, kurį Jozuė sudegino. 14 Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraeliečiai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus jų gyventojus jie žudė kalaviju, kol juos visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. 15 Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Užkariavimo suvestinė 16 Jozuė užėmė tą visą kraštą: {Judo} aukštumas, Negebą, visą Gošeno sritį, Šefelą, Arabą, Izraelio aukštumas ir pajūrio lygumą – 17 nuo Halako kalno, kuris dunkso virš Seiro srities, iki pat Baal-Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Visus jų karalius jis pagavo ir nužudė. 18 Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais anais karaliais. 19 Nebuvo miesto, sudariusio taiką su izraeliečiais, išskyrus hivitus – Gibeono gyventojus. Jie visi buvo paimti mūšiu, 20 nes VIEŠPATS buvo nutaręs taip sukietinti jų širdį, idant jie, išeidami kovoti su Izraeliu, būtų skirti sunaikinti ir, neradę pasigailėjimo, būtų išnaikinti, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. 21 [i2]Tuo pačiu metu Jozuė įsiveržė į aukštumų sritis ir ten išnaikino anakimus[i3] iš Hebrono, Debiro, Anabo – iš visų Judo aukštumų ir visų Izraelio aukštumų. Jozuė skyrė sunaikinti juos ir jų miestus. 22 Izraeliečių krašte anakimų nebeliko; tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų teužsiliko. 23 Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, lygiai kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei. Tada Jozuė davė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas. Karas krašto nebevargino.[i4] |
