BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2019 06 19 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Jozuės knygaSkyrius: 6

 Jozuės knyga
  
Joz 6

1 Jericho vartai buvo uždaryti ir saugomi nuo izraeliečių. Niekas negalėjo išeiti ar įeiti. 2 VIEŠPATS Jozuei tarė: „Štai atiduosiu į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir užgrūdintus vyrus. 3 Težygiuoja aplink miestą visi jūsų kariškiai, apeidami aplinkui miestą vieną kartą. Taip darykite per šešias dienas. 4 Septyni kunigai, eidami pirma Skrynios, teneša septynis avino rago trimitus. O septintą dieną, kunigams pučiant ragus, apeisite aplink miestą septynis kartus. 5 Nuaidėjus ilgam rago garsui, – kai tik išgirsite tą rago balsą, – visi žmonės suriks galingu šauksmu. Tada miesto sienų mūrai staiga sugrius, žmonės veršis pirmyn, kiekvienas iš savo vietos“.

6 Nuno sūnus Jozuė pasišaukė kunigus ir jiems paliepė: „Imkite Sandoros Skrynią! Septyni kunigai, eidami pirma VIEŠPATIES Skrynios, teneša septynis avino rago trimitus“. 7 O žmonėms jis tarė: „Pajudėkite! Žygiuokite aplink miestą! Priekinė sauga težygiuoja pirma VIEŠPATIES Skrynios!“

8 Jozuei pabaigus duoti žmonėms nurodymus, septyni kunigai, septynis avino rago trimitus nešdamiesi, pasijudino pirma VIEŠPATIES, pūsdami savo avino ragus, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ėjo jiems iš paskos. 9 Priešakinė sauga žygiavo pirma ragus pučiančių kunigų, o užpakalinė sauga ėjo paskui Skrynią, ragams visą laiką gaudžiant. 10 Bet žmonėms Jozuė buvo davęs tokį įsakymą: „Nešūkaukite! Tenesigirdi net jūsų balso, nė žodžio netarkite iki tos dienos, kol nepasakysiu: 'Sušukite!' Tada jūs šauksite“. 11 Taip jis pasiuntė VIEŠPATIES Skrynią apeiti aplink miestą. Ji apėjo vieną kartą. Tada jie sugrįžo į stovyklą ir pernakvojo stovykloje.

12 Kitą rytą Jozuė atsikėlė anksti. Kunigai paėmė VIEŠPATIES Skrynią. 13 Septyni kunigai, septynis avino rago trimitus nešdamiesi, pasijudino pirma VIEŠPATIES Skrynios, pūsdami visą laiką avino ragus. Priešakinė sauga žygiavo pirma jų, o užpakalinė sauga ėjo paskui VIEŠPATIES Skrynią, ragams visą laiką gaudžiant. 14 Antrąją dieną jie apėjo aplink miestą vieną kartą. Tada sugrįžo į stovyklą. Taip jie darė per šešias dienas.

15 Septintą dieną jie atsikėlė auštant ir apėjo aplink miestą tokia pat tvarka septynis kartus. 16 Septintą kartą, kunigams pučiant ragus, Jozuė žmonėms įsakė: „Sušukite! VIEŠPATS atidavė jums miestą! 17 Miestas ir visa, kas jame, bus paskirta VIEŠPAČIUI sunaikinant. Tik ištvirkėlė Rahaba ir visi, esantieji jos namuose, telieka gyvi, nes ji paslėpė mūsų siųstus pasiuntinius. 18 Nelieskite sunaikinti paskirtų daiktų,[i1] kad patys nebūtumėte paskirti sunaikinti. Paimdami bet ką iš to, kas paskirta sunaikinti, padarysite Izraelio stovyklą sunaikinti skirtu daiktu, užtrauksite ant jos nelaimę. 19 Bet visas sidabras ir auksas, daiktai iš vario ir geležies yra šventi VIEŠPAČIUI. Jie bus padėti į VIEŠPATIES iždą“.

Izraeliečiai paima Jerichą

20 Taigi žmonės sušuko, ragams sugaudus.[i2] Žmonės, vos išgirdę ragų gausmą, suriko galingu šauksmu, ir siena sugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvienas tiesiai iš savo vietos, ir jį užėmė. 21 Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste, vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus.

22 O dviem vyrams, išžvalgiusiems kraštą, Jozuė paliepė: „Nueikite į ištvirkėlės namus, išveskite iš jų moterį ir visus jos gimines, kaip esate jai prisiekę“. 23 Tad jaunieji žvalgai įėjo ir išvedė Rahabą drauge su jos tėvu, motina, broliais ir visais jos giminėmis. Jie išvedė visą jos giminę ir apgyvendino šalia Izraelio stovyklos.

24 Miestą ir visa, kas jame buvo, jie sudegino. Tik sidabrą ir auksą bei daiktus iš vario ir geležies jie padėjo į VIEŠPATIES Namų iždą. 25 Tik ištvirkėlę Rahabą[i3] ir jos tėvo šeimą bei visus jos gimines Jozuė paliko gyvus. Jos šeima lig šiol tebegyvena Izraelyje, nes ji paslėpė Jozuės pasiuntinius siųstus Jericho išžvalgyti.

26 Ta proga Jozuė ištarė tokią

priesaiką:

„Tebūna prakeiktas VIEŠPATIES

akivaizdoje žmogus,

kuris bandytų atstatyti

šį Jericho miestą!

Savo pirmagimio kaina

jis padės jo pamatus

ir savo jauniausiojo sūnaus

kaina jis pastatys vartus“.[i4]

27 VIEŠPATS buvo su Jozue, ir jo garsas pasklido po visą kraštą.

  
Išnašos:
1Joz 6,18: ... unaikinti skirtų daiktų: paimtas miestas ir visa, kas jame yra, turėjo būti sunaikinta. Ši mintis įkvėptiesiems Deuteronomistinės istorijos autoriams yra svarbi, nes jie, rašydami Babilonijos tremtyje, buvo įsitikinę, kad Izraelio žlugimą sąlygojo izraeliečių pakantumas kanaaniečių religinei kultūrai. Todėl anot jų, paimtas miestas ir visa, kas jame yra, turėjo būti pašvęsta Dievui sunaikinant. Jeigu Izraelis būtų tai daręs savo istorijos sklaidoje, kaip Jozuė liepė jiems daryti, jis būtų pašalinęs pavojus ir net būtų galėjęs išvengti Judo ir Izraelio karalysčių sunaikinimo (žr. Įst 20). Visiškas miesto sunaikinimas atspindi esminį lūžį tarp senosios kanaaniečių visuomenės, paremtos gamtos religija, ir naujosios izraeliečių bendrijos, paremtos istorine Sandora su anapusiniu Dievu – Jahve. Žr. Kun 27,29; Sk 18,14; 21,3 paaiškinimus.
2Joz 6,20: ... siena sugriuvo: stebuklingai Dievui įėjus. Ragų pūtimas ir žmonių šauksmai buvo įprastiniai senovės karų bruožai. Šiame pasakojime Dievas bando žmonių klusnumą ir tikėjimą jo pažadu. Žr. Žyd 11,30.
3Joz 6,25: Iš Mt 1,5 sužinome, kad Rahaba ištekėjo už Salmono – vyro iš Judo giminės ir tokiu būdu tapo Dovydo, Kristaus protėvio, prosenele. Žr. Rut 4,18-22.
4Joz 6,26: Šis prakeikimas tapo tikrove Hiel{iui} atstatant Jerichą Izraelio karaliaus Ahabo dienomis. Žr. 1 Kar 16,34. Iki to laiko Jerichas buvo tik paprasta ir neįtvirtinta gyvenvietė. Žr. Joz 18,12.21; Ts 3,13; 2 Sam 10,5.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jozuės knygaSkyrius: 6

Jozuės knygaSkyrius: 7

 Jozuės knyga
  
Joz 7

Achano nuodėmė

1 Bet izraeliečiai sulaužė įsakymą dėl sunaikinti skirtų daiktų. Zeraho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas, iš Judo giminės, pasiėmė kai ką iš sunaikinti skirtų daiktų. Užtat VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant izraeliečių.

2 Jozuė pasiuntė keletą vyrų iš Jericho į Ai, esantį prie Bet-Aveno, į rytus nuo Bet-Elio. Jiems tarė: „Nukilkite į aukštumas ir išžvalgykite kraštą“. Vyrai nukilo į aukštumas ir išžvalgė Ai.[i1] 3 Jie sugrįžo pas Jozuę ir jam pasakė: „Nėra reikalo visiems žmonėms kilti į aukštumas. Tenukyla du ar trys tūkstančiai vyrų ir teužpuola Ai. Priešų ten nedaug, visų žmonių nevargink tenai kilti“. 4 Taigi nuėjo ten apie tris tūkstančius žmonių, bet Ai vyrai privertė juos bėgti. 5 Ai vyrai iš jų trisdešimt šešis užmušė, vydamiesi juos nuo vartų iki pat Šebarimų ir paguldydami šlaite. Širdis žmonėms nukrito į kulnis.

6 Tada Jozuė perplėšė savo drabužius. Jis ir Izraelio seniūnai gulėjo kniūbsti žemėje, apsibarstydami dulkėmis galvas, lig vakaro prieš VIEŠPATIES Skrynią. 7 „Ai, Viešpatie DIEVE! – Jozuė meldėsi, – kodėl iš viso turėjai pervesti šią tautą per Jordaną? Atiduoti mus amoriečiams į rankas? Mus sunaikinti? O, verčiau mes būtume pasitenkinę apsigyvendami anapus Jordano! 8 O Viešpatie, ką aš galiu sakyti tada, kai Izraelis parodė nugarą priešų akivaizdoje! 9 Išgirs apie tai kanaaniečiai ir kiti krašto gyventojai, apsups mus ir nušluos mūsų vardą nuo žemės. Ką tu darysi tuomet savo didžiam vardui?“

10 Jozuei VIEŠPATS atsakė: „Stokis! Ko guli žemėje kniūbsčias? 11 Izraelis nusidėjo! Sulaužė sandorą, kurią jiems daviau! Jie pasiėmė iš daiktų, skirtų sunaikinti, ir apsivogė, ir pamelavo, ir įsidėjo juos tarp savo daiktų. 12 Užtat izraeliečiai nepajėgs priešintis, bet atsuks nugarą savo priešams, nes jie patys yra tapę daiktu, skirtu sunaikinti. Aš nebebūsiu daugiau su jumis, jeigu jūs nesunaikinsite pasiimtų sunaikinti skirtų daiktų. 13 Eik apvalyti žmonių! Įsakyk jiems: apsivalykite rytdienai, nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Tu turi, Izraeli, sunaikinti skirtų daiktų! Nepajėgsi priešintis priešams, kol nepašalinsi iš savo tarpo sunaikinti skirtų daiktų'. 14 Taigi rytoj rytą būsite šaukiami giminėmis. Giminė, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį klanais; klanas, kurį VIEŠPATS nurodys,[i2] išeis į priekį šeimynomis; šeimyna, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį pavieniui vyras po vyro. 15 Žmogus, nurodytas pasiėmęs sunaikinti skirtų daiktų, turi būti sudegintas – jis ir visa, kas jam priklauso, nes jis sulaužė VIEŠPATIES sandorą ir padarė gėdingą nusikaltimą Izraelyje“.

Achano bausmė

16 Kitą rytą anksti Jozuė pašaukė Izraelį giminėmis. Judo giminė buvo nurodyta. 17 Jis paliepė išeiti į priekį Judo giminės klanams. Zeraho klanas buvo nurodytas. Jis paliepė išeiti į priekį Zeraho klano šeimynoms. Zabdžio šeimyna buvo nurodyta. 18 Jozuė paliepė išeiti į priekį jo šeimynai vyrui po vyro. Galop Zeraho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas, iš Judo giminės, buvo nurodytas. 19 Tada Jozuė Achanui tarė: „Mano sūnau, duok garbę VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, ir jam duok šlovę! Pasakyk man, ką padarei. Nuo manęs nieko neslėpk“. 20 Achanas Jozuei atsakė: „Taip, aš nusidėjau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. Štai ką padariau. 21 Pamatęs tarp grobio gražią skraistę iš Šinaro,[i3] du šimtus sidabrinių šekelių ir penkiasdešimt šekelių sveriantį aukso luitą, užsigeidžiau juos turėti ir pasiėmiau. Dabar jie užkasti žemėje mano palapinėje su sidabru po skraiste“.

22 Jozuės pasiuntiniai nuskubėjo į Achano palapinę. Tikrai visa buvo užkasta palapinėje su sidabru po skraiste. 23 Paėmę iš palapinės, jie atnešė juos pas Jozuę ir visus izraeliečius ir padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje. 24 Tada Jozuė ir visas Izraelis su juo paėmė Zeraho sūnų Achaną, sidabrą, skraistę ir auksą, jo sūnus ir dukteris, jo jaučius, asilus ir avis, jo palapinę bei visa, ką jis turėjo, ir nuvedė juos į Achoro slėnį.[i4] 25 „Kokią nelaimę mums užtraukei! – tarė Jozuė. – Šiandien VIEŠPATS užtraukia nelaimę tau!“

Ir visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Jie sudegino juos ir, mesdami ant jų akmenis, 26 sukrovė ant jo didelę akmenų krūvą, kuri tebėra iki šios dienos. Tada atsileido VIEŠPATIES pyktis.

Todėl toji vieta ir iki šios dienos vadinama Achoro slėniu.

  
Išnašos:
1Joz 7,2: ... Ai {miestą} ... : vardas Ai reiškia griuvėsius. Nūdien ši vietovė vadinama Et-Tell, t. y. Piliakalnis.
2Joz 7,14-7,18: Šiame skaitinyje kartojasi žodžiai nurodys, nurodyta, nurodytas. Hebrajiškas žodis yra pernelyg vaizdus: pagautas tinkle. Nurodymas ieškant sunaikinti skirtų daiktų įsakymo pažeidėjo turbūt vyko naudojantis Urimais ir Tumimais. Žr. Iš 28,30; 1 Sam 14,38-42.
3Joz 7,21: ... iš Šinaro ... : iš Babilonijos.
4Joz 7,24: ... Achoro slėnis ... : hebrajiškai Achor{as} reiškia nelaimę, vargą. Vardas Nelaimės slėnis yra užuomina į Jozuės žodžius. Žr. 25-ąją eilutę.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jozuės knygaSkyrius: 7

Jozuės knygaSkyrius: 8

 Jozuės knyga
  
Joz 8

Ai paėmimas

1 Tada VIEŠPATS Jozuei tarė: „Nebijok ir nenuogąstauk! Pasiimk su savimi visus kariškius ir nukilk vėl į Ai. Štai, atiduosiu tau į rankas Ai karalių, jo žmones ir miestą bei visą jo kraštą. 2 Su Ai miestu ir jo karaliumi turi pasielgti taip, kaip pasielgei su Jerichu ir jo karaliumi. Tačiau grobį ir galvijus galite pasidalyti kaip karo laimikį. Surenk pasalas miesto užnugaryje“.

3 Taigi Jozuė ir visi kariškiai pasiruošė žygiuoti prieš Ai. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių vyrų,[i1] narsių kareivių, išsiuntė juos pirma nakčia. 4 „Dėmesio! Jūs būsite pasala miesto užnugaryje, – davė jiems įsakymą, – nenutolkite per daug nuo miesto ir visi būkite pasirengę. 5 Su manimi esantys vyrai ir aš artinsimės prie miesto. Kai jie išeis mums pasipriešinti, kaip jie pirmąkart kad padarė, mes nuo jų bėgsime. 6 Jie mus vysis iš paskos, kol nuviliosime juos nuo miesto, nes jie manys: 'Bėga nuo mūsų kaip anąkart!' Mums nuo jų bėgant, 7 jūs pakilsite iš pasalų ir paimsite miestą. VIEŠPATS, jūsų Dievas, atiduos jums jį į rankas. 8 Paėmę miestą, uždekite jį. Darykite, kaip VIEŠPATS yra įsakęs. Dėmesio! Aš jums įsakiau!“ 9 Tada Jozuė juos išsiuntė. Jie nuėjo į pasalų vietą ir išsidėstė tarp Bet-Elio[i2] ir Ai – į vakarus nuo Ai, o Jozuė praleido tą naktį su likusiais vyrais.

10 Anksti rytą Jozuė apžiūrėjo žmones. Paskui jis išžygiavo vyrų priešakyje Ai link drauge su Izraelio seniūnais. 11 Visi su juo buvę kariškiai nuėjo kartu ir, priėję miestą, įsirengė stovyklą į šiaurę nuo Ai. Tarp jų ir Ai buvo siaura dauba. 12 Jis buvo pasiėmęs apie penkis tūkstančius vyrų ir išdėstęs juos kaip pasalas tarp Bet-Elio ir Ai – į vakarus nuo miesto. 13 Taigi pagrindinė stovykla išsidėstė į šiaurę nuo miesto, o jos užpakalinė sauga į vakarus nuo miesto. Jozuė tą naktį praleido slėnyje. 14 Tai pastebėjęs Ai karalius, – jis ir visi jo kareiviai, miesto gyventojai, – nuskubėjo anksti rytą prie šlaito priešais Arabą pradėti mūšio su Izraeliu, bet jis nežinojo, kad už miesto jam buvo parengtos pasalos. 15 O Jozuė ir visas Izraelis dėjosi esą jų sumušti ir leidosi bėgti dykumos link. 16 Visi mieste buvę žmonės buvo pašaukti jų vytis. Vydamiesi Jozuę, jie nutolo nuo miesto. 17 Nei Ai mieste, nei Bet-Elyje neliko žmogaus, neišėjusio vytis Izraelio. Jie paliko miestą be jokios gynybos ir vijosi Izraelį.

18 Tada VIEŠPATS Jozuei tarė: „Ištiesk ietį, kurią laikai rankoje, Ai link, nes aš atiduosiu jį tau į rankas“. Jozuė ištiesė ietį, kurią laikė rankoje, miesto link. 19 Vos jam ištiesus ranką, pasalų vyrai skubiai pakilo iš savo vietų ir metėsi pirmyn. Jie įėjo į miestą, paėmė jį ir nedelsdami padegė. 20 Kai Ai vyrai pažvelgė atgal, miesto dūmai jau kilo lig padangių! Jiems stigo jėgų net kur nors pabėgti, kai dykumos link bėgę žmonės atsisuko jų pulti. 21 Jozuė ir visas Izraelis, matydami miestą esant pasalų vyrų paimtą ir iš miesto kylančius dūmus, atsisuko ir užpuolė Ai vyrus. 22 O kiti izraeliečiai išėjo prieš juos iš miesto. Taigi jie buvo izraeliečių apsupti iš abiejų šonų ir išžudyti, – nė vienas jų neišliko, nė vienas nepabėgo, – 23 išskyrus Ai karalių, kurį jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.

24 Kai izraeliečiai buvo pabaigę žudyti visus Ai gyventojus, nusivijusius juos į laukus ir dykumą, – kai jie visi iki paskutinio vyro buvo kritę nuo kalavijo, – tada visi izraeliečiai sugrįžo į Ai ir išžudė ten likusius gyventojus. 25 Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ai miesto gyventojų, skaičius buvo dvylika tūkstančių.

26 Jozuė tol nenuleido rankos, kurioje laikė ietį, kol sunaikinimui skirti Ai miesto gyventojai nebuvo sunaikinti. 27 Tik galvijus ir to miesto grobį izraeliečiai pasiėmė kaip karo laimikį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo davęs Jozuei.

28 Tada Jozuė Ai miestą sudegino ir pavertė jį amžinu piliakalniu – nuniokota vieta tebėra iki pat šios dienos. 29 O Ai karalių jis paliko pakartą ant medžio lig vakaro. Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuleisti jo lavoną nuo medžio ir numesti prie miesto vartų įėjimo. Ant jo buvo sumesta didžiulė akmenų krūva, kuri ten tebėra iki šios dienos.

  
Išnašos:
1Joz 8,3: ... trisdešimt tūkstančių vyrų ... : šis skaičius, hebrajiškajame tekste atrodantis pernelyg didelis, gali būti perrašinėtojo klaida. Graikiškasis Septuagintos vertimas ir kai kurie rankraščiai turi tris tūkstančius, t. y. visos kariuomenės vyrų skaičių pirmojo, nesėkmingojo, Ai miesto užpuolimo metu (žr. Joz 7,4). Skirtingas skaičius duodamas 12-oje eilutėje: penkis tūkstančius.
2Joz 8,9: ... Bet-El{is} ... : nūdienis Beitin{as} yra 17 km į šiaurę nuo Jeruzalės. Vėliau ši vietovė tapo pagrindine Šiaurinės karalystės, arba Izraelio, šventove. Žr. 1 Kar 12,28-30.
3Joz 8,30-8,35: Šios apeigos buvo Mozės įsakytos. Žr. Įst 11,29; 27,2-26 ir jų paaiškinimus.
4Joz 8,30: ant Ebalo kalno
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jozuės knygaSkyrius: 8