| Joz 5 | Apeigos prie Gilgalo 1 Kai visi amoriečių karaliai vakarinėje Jordano pusėje ir visi kanaaniečių karaliai prie Jūros išgirdo, kaip VIEŠPATS izraeliečiams pereiti buvo nusausinęs Jordano vandenis, apmirė jų širdis. Jie neteko drąsos izraeliečiams priešintis. Apipjaustymo atnaujinimas 2 [i1]Tuo metu VIEŠPATS kalbėjo Jozuei: „Pasidaryk peilių iš titnago ir apipjaustyk dar kartą izraeliečius“. 3 Jozuė tad pasidarė titnaginių peilių ir apipjaustė izraeliečius prie Gibeat-haAralotų.[i2] 4 O priežastis, dėl kurios Jozuė juos apipjaustė, buvo ši: visi iš Egipto išėjusieji žmonės, visi karinės tarnybos amžiaus vyriškiai, buvo išmirę kelionėje per dykumą po išėjimo iš Egipto. 5 Žinoma, visi išėjusieji iš Egipto žmonės buvo apipjaustyti, o visi gimusieji keliaujant per dykumą po išėjimo iš Egipto nebuvo apipjaustyti. 6 Iš tikrųjų izraeliečiai buvo klajoję keturiasdešimt metų dykumoje, kol visa tauta, – karinės tarnybos amžiaus vyrai, išėjusieji iš Egipto, – išmirė už tai, kad neklausė VIEŠPATIES balso. Jiems VIEŠPATS prisiekė, kad neleis jiems niekad pamatyti krašto, kurį buvo jų protėviams prisiekęs duoti mums, – krašto, tekančio pienu ir medumi. 7 Taigi jų vaikus, kuriuos vietoje jų jis išaugino, Jozuė apipjaustė, kadangi jie buvo neapipjaustyti. Kelionėje jie nebuvo buvę apipjaustyti. 8 [i3]Kai visos tautos apipjaustymas buvo atliktas, jie pasiliko ilsėdamiesi stovykloje, kolei išgijo. 9 VIEŠPATS tarė Jozuei: „Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą“. Ta vieta tad yra vadinama Gilgalu[i4] iki šios dienos. Atnašaujama Perėjimo auka 10 Būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraeliečiai atnašavo Perėjimo auką keturioliktos mėnesio[i5] dienos vakarą. 11 Rytojaus dieną po Perėjimo aukos, kaip tik tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus papločius ir pagruzdintus grūdus. 12 Tą pačią dieną, kai jie valgė iš krašto derliaus, izraeliečiai manos daugiau nebegavo. Jie valgė tų metų Kanaano krašto derlių. Jericho apgula 13 [i6]sitiko, kad Jozuė, būdamas arti Jericho, pakėlė akis ir pamatė priešais save stovintį vyrą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jozuė priėjo prie jo ir jam tarė: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ 14 Jis atsakė: „Nei vienas, nei kitas. Esu VIEŠPATIES kariuomenės galva. Dabar aš atėjau!“ Jozuė parpuolė kniūbsčia ir, išreikšdamas pagarbą, jam tarė: „Ką mano VIEŠPATS įsako savo tarnui?“ 15 VIEŠPATIES kariuomenės galva Jozuei atsakė: „Nusiauk sandalus nuo kojų, nes vieta, kurioje stovi, šventa“. Jozuė taip ir padarė. |
