¹⁶ nes tu gi mūsų tėvas!

Nors Abraomas mūsų nepažintų

nei Izraelis nenorėtų nieko apie mus žinoti,

tu, VIEŠPATIE, mūsų tėvas, –

„Mūsų Atpirkėju“ esi pavadintas amžiams.

¹⁷ Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi nuo tavųjų kelių mums nuklysti,

užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti?

Sugrįžk dėlei savųjų tarnų,

dėl genčių – tavos nuosavybės.

¹⁹ Mūsų dalia tokia,

lyg tu nebūtum niekad mūsų valdovu buvęs,

tartum niekad mes tavuoju vardu nebūtume vadinęsi.

O, kad perplėštum dangus ir nužengtum, –

kalnai prieš tave sudrebėtų!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

² Kai darei baisius darbus,

kurių mes nesitikėjome,

tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.

³ Nuo amžių nėra niekas patyręs, –

ausis negirdėjo, akis neregėjo,

kad be tavęs būtų kitas Dievas,

darantis tokius darbus tiems,

kurie juo pasitiki.

⁴ O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą,

o, kad neužmirštume mes tavęs savo keliuose!

Štai tu pyksti, o mes esame nuodėmingi, –

⁵ visi mes tapome lyg nešvarūs,

mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai.

Nuvytome mes visi kaip lapai,

ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša.

⁶ Nėra kas šauktųsi tavojo vardo,

kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.

Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų

ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į rankas.

⁷ O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų tėvas.

Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius:

visi mes esame tavųjų rankų darbas.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>