Edomo teismas 1 Kas tasai,[i1] kuris ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bozros? Spindinčiu apdaru, žengia visoje savo didybėje: „Tai aš – skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“. 2 Bet kodėl tavasis apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai lyg traiškančio spaudykloje vynuoges? 3 „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje, iš tautų nė viena nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas narso, mindžiojau pykčio pilnas. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė manąjį apdarą. 4 Nes keršto diena buvo mano širdyje, – atpirkimo metai buvo atėję. 5 Dairiausi aplinkui, bet nebuvo kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien manoji ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara. 6 Savo narsu sutrypiau tautas, sutriuškinau jas savo pykčiu, kraują jų išliejau ant žemės“. Malda į Dievą maloningą 7 Pasakosiu apie VIEŠPATIES maloningumą,[i2] šlovingus VIEŠPATIES darbus, – apie visa, ką VIEŠPATS mums padarė, begalinį gerumą Izraelio namams, kurį jis suteikė mums iš savo gailestingumo ir didžios malonės. 8 Juk jisai tarė: „Jie – manoji tauta, vaikai, kurie manęs neapvils“. Taip jis tapo jų gelbėtoju, – 9 visose jųjų nelaimėse jis buvo nelaimingas. Ne koks pasiuntinys ar koks angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir iš pagailos juos atpirko. Jisai globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas. 10 Ogi jie kėlė maištą ir liūdino jo šventą dvasią. Todėl jis tapo priešu jiems, ėmė pats su jais kovoti. 11 Tada prisiminė jie praeities dienas ir Mozę, savo tarną. Kurgi tas, kuris išvedė per jūrą savo kaimenės ganytoją? Kurgi tas, kuris jam įkvėpė savo šventą dvasią, – 12 padaręs, kad šlovingoji jo ranka žygiuotų su Mozės dešiniąja, perskyręs vandenis prieš juos, kad įgytų sau amžiną vardą, 13 pervedęs juos per jūros gelmes? Kaip žirgas dykumoje, jie nesuklupo. 14 Tartum kaimenę, besileidžiančią į slėnį, VIEŠPATIES dvasia juos vedė. Taip vedei tu savąją tautą, kad suteiktum savo vardui šlovę. 15 Žvilgtelėk iš dangaus ir pasižiūrėk į mus iš savo švento ir šlovingo būsto! Kur tavo uolus rūpinimasis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas? {Viešpatie,} nesusilaikyk, 16 nes tu gi mūsų tėvas! Nors Abraomas mūsų nepažintų nei Izraelis nenorėtų nieko apie mus žinoti, tu, VIEŠPATIE, mūsų tėvas, – „Mūsų Atpirkėju“ esi pavadintas amžiams. 17 Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi nuo tavųjų kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Sugrįžk dėlei savųjų tarnų, dėl genčių – tavos nuosavybės. 18 Kodėl nedorėliai mindžiojo tavo šventovę, mūsų priešai sutrypė tavo Šventyklą? 19 Mūsų dalia tokia, lyg tu nebūtum niekad mūsų valdovu buvęs, tartum niekad mes tavuoju vardu nebūtume vadinęsi. O, kad perplėštum dangus ir nužengtum, – kalnai prieš tave sudrebėtų! | 
