Viešpats kaltina stabų garbintojus 1 „Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, leistis surandamas tų, kurie manęs neieškojo. Tautai, kuri nesišaukė manojo vardo, tolydžio kartojau: 'Aš čia! Aš čia!' 2 Nuolatos tiesiau savo rankas maištingai tautai, blogu keliu pasukusiai su savo užmačiomis. 3 Tautai, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane, – jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir degina smilkalus ant plytų. 4 Jie sėdi kapų nišose, naktis praleidžia olose; valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose. 5 „Stovėk, kur stovi! – jie šaukia, – Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!“[i1] „Šitokie dalykai aitrina mano pyktį kaip be perstojo degančią ugnį. 6 Štai visa tai man prieš akis, nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu. Atmokėsiu jiems, kaip jie užsitarnavo, 7 drauge už jųjų kaltes ir jų tėvų kaltes“, – sako VIEŠPATS. „Kadangi jie degino smilkalus kalnuose ir įžeidinėjo mane ant kalvų, aš jiems tuojau atseikėsiu, ko jie nusipelnė“. Gerųjų ir blogųjų likimas 8 VIEŠPATS sako taip: „Kai sultys yra išspaustos iš vynuogių kekės, žmonės sako: 'Neišmeskite jos, nes joje yra dar šis tas gera', – taip aš darysiu savo tarnams, – neatmesiu jų visų. 9 Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių, manųjų kalnų paveldėtojus iš Judo. Mano išrinktieji kraštą perims, manieji tarnai ten gyvens. 10 Mano tautai, ieškančiai manęs, Šarono lyguma bus ganyklos kaimenėms, Achoro slėnys – žardiena galvijams. 11 Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ, užmiršdami mano šventąjį kalną, kurie padengėte stalą Laimės[i2] dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties[i3] deivei, – 12 jus aš lemsiu kalavijui, visi jūs krisite žudynėse. Kadangi šaukiau, ir neatsiliepėte, kalbėjau, nesiklausėte, o darėte, kas bloga mano akyse, ir rinkotės, kas man nepatinka“. 13 Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai mano tarnai valgys, o jūs kentėsite alkį, mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį, mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis, 14 mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo, o jūs verksite iš širdgėlos, aimanuosite iš sielvarto. 15 Jūs paliksite vardą, kuriuo mano išrinktieji keiksis: 'Tekrinta ant tavęs VIEŠPATIES Dievo bausmė!' Bet manieji tarnai kitą vardą gaus. 16 Kas tik krašte laimės sau norės, palaimos Dievo, kurio vardas 'Amen', sau linkės, kas tik krašte priesaiką duos, Dievu, kurio vardas 'Amen', prisieks, nes praeities sielvartai yra užmiršti, prapuolę man iš akių. Atnaujintas pasaulis 17 Štai aš jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatsimins, nei į galvą niekam nebeateis. 18 Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu. Štai aš kuriu Jeruzalę 'Džiaugsmu', o jos žmones – 'Linksmybe'. 19 Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje ir linksminsiuosi savo tautoje. Nebebus joje girdėti graudaus verksmo nei gailių dejonių. 20 Nebebus joje naujagimio, kuris tegyventų vos kelias dienas, ir senuko, kuris nesulauktų žilo amžiaus. Kas šimto metų mirs, bus tik jaunu laikomas, o kas šimto metų nesulauks, tą laikys prakeiktu. 21 Statysis namus ir patys juose gyvens, ir vynuogynus veis, ir patys valgys jų vaisius. 22 Statys ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad vaisius valgytų kiti. Kaip ilgaamžis yra medis, taip ilgaamžė bus manoji tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savųjų rankų darbo vaisiais. 23 Nebeis jų triūsas perniek, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė. 24 Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu dar jiems tebekalbant. 25 Ganysis vilkas draug su ėriuku,[i4] liūtas šiaudus šlėmš kaip jautis, {o angies penas bus dulkės}. Nebebus užgavimo nei niokojimo visame mano šventajame kalne“, – sako VIEŠPATS. | 
