Levitas iš Efraimo

¹ Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas, gyvenęs tolimoje Efraimo aukštumų dalyje, paėmė sugulovę iš Judo Betliejaus. ² Kartą sugulovė ant jo supyko ir, palikusi jį, sugrįžo į tėvo namus Judo Betliejuje. Ten ji užsibuvo keturis mėnesius. ³ Jos vyras tada leidosi į kelionę pas ją drauge su palydovu ir pora asilų, norėdamas su ja švelniai pasikalbėti ir ją įtikinti kad pas jį sugrįžtų. Ji nuvedė jį į tėvo namus. Pamatęs jį, merginos tėvas pasitiko su džiaugsmu.

⁴ Jo uošvis, merginos tėvas, ragino jį pabūti. Jis pasiliko trejetą dienų. Jie vaišinosi, gėrė; ten jis ir nakvojo. ⁵ Ketvirtą dieną jie atsikėlė anksti rytą, ir jis ruošėsi išvykti, bet merginos tėvas savo žentui tarė: „Pasistiprink duonos kąsniu. Tada galėsi leistis į kelionę“. ⁶ Taigi juodu susisėdo vaišintis ir gerti. Merginos tėvas vyrui sakė: „Prašyčiau būti mano svečiu. Pernakvok ir pasidžiauk!“ ⁷ Vyrui pakilus išvykti, jo uošvis nesiliovė jo kalbinti, kol jis vėl ten neapsinakvojo. ⁸ Penktą dieną jis atsikėlė anksti rytą leistis į kelionę, o merginos tėvas sakė: „Prašyčiau pasistiprinti!“ Jiedu užsisėdėjo vaišindamiesi lig popietės. ⁹ Galop vyrui pakilus leistis į kelionę drauge su sugulove ir palydovu, jo uošvis, merginos tėvas, jam sakė: „Štai jau temsta. Prašyčiau čia pernakvoti. Štai diena jau baigiasi. Praleisk naktį čia ir pasidžiauk. Rytoj atsikelsite anksti rytą savo kelionei namo“.

Gibeos vyrų nusikaltimas

¹⁰ Bet vyras nakvoti atsisakė. Jis išvyko ir nukeliavo arti Jebuso, – tai yra Jeruzalės. Su savimi jis turėjo du apkrautus asilus; su juo buvo sugulovė. ¹¹ Kadangi jie buvo arti Jeruzalės ir diena ėjo vakarop, palydovas savo šeimininkui tarė: „Užsukime į šį jebusitų miestą ir pernakvokime jame“. ¹² Bet jo šeimininkas jam atsakė: „Mes nesuksime į miestą svetimtaučių, kurie nėra izraeliečiai, bet nueisime į Gibeą. ¹³ Eikš, – kreipėsi jis į savo palydovą, – bandykime pasiekti vieną iš šių vietų, praleisti naktį ar Gibeoje, ar Ramoje“. ¹⁴ Taigi jie ėjo toliau savo keliu, o saulė nusileido jiems atėjus arti Gibeos, Benjamino žemėje. ¹⁵ Jie pasisuko ten eiti ir praleisti naktį Gibeoje. Įėję atsisėdo miesto aikštėje, bet nebuvo kas juos priimtų į namus pernakvoti.

¹⁶ Žiūri, vakare vienas senas vyras grįžta iš savo darbo laukuose. Šis vyras buvo iš Efraimo aukštumų, bet gyveno Gibeoje. Vietos gyventojai buvo Benjamino giminės žmonės. ¹⁷ Pakėlęs akis ir pamatęs miesto aikštėje pakeleivį, senasis vyras teiravosi: „Kur eini ir iš kur ateini?“ ¹⁸ Pastarasis jam atsakė: „Mes keliaujame iš Judo žemės Betliejaus į kitą Efraimo aukštumų galą. Aš ten gyvenu. Keliavau į Judo žemės Betliejų, o dabar esu pakeliui į savo namus. Nėra kas priimtų mane į pastogę. ¹⁹ Mes, tavo tarnai, turime šiaudų ir pašaro savo asilams, duonos ir vyno man, tavo tarnaitei ir palydovui, esančiam su mumis. Netrūksta mums nieko“. – ²⁰ „Ramybė tau! – tarė senasis vyras. – Visa, ko tau reikia, rasi pas mane. Tik aikštėje jokiu būdu nenakvok“. ²¹ Jis tad nusivedė jį į savo namus ir pašėrė asilus. Nusiplovę kojas, jie valgė ir gėrė.

²² Įsismaginus jų širdžiai, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ ²³ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. ²⁴ Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“. ²⁵ Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido. ²⁶ Rytui prašvitus, moteris sugrįžo. Pargriuvusi prie durų to žmogaus namų, kur buvo jos vyras, ji ten gulėjo, kol išaušo diena.

²⁷ Atsikėlęs ryto metą, jos vyras atidarė namų duris ir išėjo leistis į kelionę. Žiūri, jo sugulovė guli prie namų durų, rankas ištiesusi ant slenksčio. ²⁸ „Kelkis, – tarė jai, – metas keliauti!“ Bet ji neatsakė. Vyras tad, užkėlęs ją ant asilo, leidosi į kelionę savo namų link. ²⁹ Pasiekęs namus, jis susirado peilį ir, paėmęs savo sugulovę, ją supjaustė, sąnarį po sąnario, į dvylika dalių ir išsiuntinėjo jas į visą Izraelio žemę. ³⁰ Tai matydami, visi sakė: „Tokio dalyko nebuvo nei padaryta, nei matyta nuo tos dienos, kai izraeliečiai išėjo iš Egipto žemės, iki šios dienos! Tai apsvarstykite! Pasitarkite ir nutarkite!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Benjamino giminę Tada visi izraeliečiai – nuo Dano iki Beer-Šebos ir iš Gileado žemės – išėjo į žygį, ir visa bendrija kaip vienas vyras susirinko VIEŠPATIES akivaizdoje prie Mizpos. ² Visos tautos, visų Izraelio giminių vadai atsistojo Dievo tautos sueigoje, tarp keturių šimtų tūkstančių ginkluotų pėsčių kareivių. ³ {Benjamino giminės žmonės išgirdo, kad izraeliečiai susirinko į Mizpą.} Izraeliečiai kalbėjo: „Pasakykite, kaip tas šlykštus smurtas įvyko?“ ⁴ Levitas, nužudytosios moters vyras, atsakė: „Mano sugulovė ir aš atėjome į Gibeą, Benjamino žemėje, pernakvoti. ⁵ Gibeos vyrai užpuolė mane. Jie naktį atėjo manęs užpulti ir apsupo namus. Jie norėjo mane užmušti, o mano sugulovę jie tol prievartavo, kol ji numirė. ⁶ Tada paėmiau savo sugulovę, supjausčiau ją į gabalus ir pasiunčiau per visą Izraelio žemę, nes jie padarė Izraelyje šlykštų smurtą. ⁷ Žiūrėkite, visi esate izraeliečiai! Apsvarstykite tą dalyką ir nuspręskite čia tuojau pat!“

⁸ Visi žmonės pakilo kaip vienas vyras ir tvirtino: „Nė vienas iš mūsų negrįš į savo palapinę, nė vienas iš mūsų neis į savo namus. ⁹ O Gibeai štai ką mes padarysime: burtų keliu ¹⁰ paimsime iš visų Izraelio giminių po dešimt vyrų kiekvienam šimtui, po šimtą kiekvienam tūkstančiui ir po tūkstantį kiekvienai dešimčiai tūkstančių nešti reikmenis kareiviams, žygiuojantiems atmokėti tikru atlygiu Benjamino Gibeai už Izraelyje padarytą šlykštų smurtą“. ¹¹ Taigi visi Izraelio vyrai be išimties susibūrė prieš tą miestą.

¹² Izraelio giminės išsiuntinėjo vyrus po visą Benjamino giminę sakyti: „Koks yra tas pas jus įvykęs nusikaltimas? ¹³ Išduokite anuos Gibeos niekšus, kad juos nubaustume mirtimi ir pašalintume tą blogį iš Izraelio“. Bet Benjamino giminės žmonės nenorėjo klausyti savo brolių izraeliečių balso. ¹⁴ Iš visų miestų Benjamino giminės žmonės suėjo į Gibeą stoti į mūšį su izraeliečiais. ¹⁵ Tą dieną Benjamino giminės žmonės sutelkė iš savo miestų, neskaitant Gibeos gyventojų, dvidešimt šešis tūkstančius kalavijais ginkluotų vyrų. ¹⁶ Tarp šių kareivių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai. Kiekvienas jų galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti. ¹⁷ Tuo tarpu izraeliečiai, be Benjamino, sutelkė keturis šimtus tūkstančių kalavijais ginkluotų, mūšiui pasiruošusių vyrų.

¹⁸ Izraeliečiai, nuvykę į Bet-Elį, teiravosi Dievo: „Kas iš mūsų pirmieji eis į mūšį su Benjamino giminės žmonėmis?“ VIEŠPATS atsakė: „Judas eis pirmasis“. ¹⁹ Tada izraeliečiai, kitą rytą pakilę, pasistatė stovyklą prie Gibeos.

²⁰ Izraeliečiai išėjo į mūšį su Benjaminu. Į kovos rikiuotę prieš juos Izraelio vyrai sustojo prie Gibeos. ²¹ Bet Benjamino giminės žmonės, išėję iš Gibeos, paguldė tą dieną dvidešimt du tūkstančius Izraelio vyrų. ²² Kariuomenė – Izraelio vyrai – įsidrąsinę vėl sustojo į kovos rikiuotę toje pačioje vietoje, kur buvo sustoję kovos rikiuotėje pirmąją dieną. ²³ Mat izraeliečiai buvo nuėję ir verkę VIEŠPATIES akivaizdoje lig vakaro. Jie buvo VIEŠPATIES teiravęsi, klausdami: „Ar turime vėl rikiuotis mūšiui su savo broliais Benjamino vyrais?“ O VIEŠPATS buvo atsakęs: „Žygiuokite prieš juos!“

²⁴ Izraeliečiai tad puolė Benjamino giminės vyrus antrą dieną. ²⁵ Benjamino giminės vyrai, išėję iš Gibeos antrąją dieną, paguldė žemėje dar aštuoniolika tūkstančių kalavijais ginkluotų izraeliečių vyrų. ²⁶ Tada visi izraeliečiai, visa kariuomenė, sugrįžo į Bet-Elį ir, sėdėdami ten VIEŠPATIES akivaizdoje, verkė. Tą visą dieną jie pasninkavo. Paskui jie atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas VIEŠPATIES akivaizdoje. ²⁷ Izraeliečiai klausė VIEŠPATĮ, {nes tomis dienomis ten buvo Dievo Sandoros Skrynia ²⁸ ir tomis dienomis Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas tarnavo jo akivaizdoje}, sakydami: „Ar turiu rikiuotis dar kartą mūšiui su savo brolio Benjamino vyrais, ar turiu liautis?“ VIEŠPATS atsakė: „Eikite, nes rytoj juos atiduosiu jums į rankas“.

²⁹ Tada Izraelis aplink Gibeą pastatė pasalas. ³⁰ Ir trečią dieną izraeliečiai išėjo prieš Benjamino giminės vyrus, ir kaip anksčiau sustojo į kovos rikiuotę prie Gibeos. ³¹ Benjamino giminės vyrams išpuolus pasipriešinti kariuomenei, jie traukėsi nuo miesto keliais, kurių vienas eina į Bet-Elį, o kitas į Gibeą. Iš pradžių, kaip pirmą ir antrą kartą, jie užmušė atvirame lauke apie trisdešimt Izraelio vyrų. ³² Jau Benjamino giminės vyrai sakė: „Jie yra priversti bėgti, kaip anąkart!“ Bet izraeliečiai kalbėjo: „Traukimės ir atitraukime juos nuo miesto kelių link!“ ³³ Pagrindiniam izraeliečių būriui pasitraukus ir vėl sustojus kovos rikiuotėje prie Baal-Tamaros, Izraelio pasala skubiai pakilo iš savo vietos prie Maarė-Gebos. ³⁴ Dešimt tūkstančių rinktinių vyrų iš viso Izraelio žygiavo prieš Gibeą. Vyko nuožmi kova. Benjamino giminės vyrai dar nenuvokė, kad jiems artinasi pražūtis.

³⁵ VIEŠPATS nugalėjo Benjaminą, išėjusį prieš Izraelį. Tą dieną izraeliečiai užmušė dvidešimt penkis tūkstančius ir šimtą kalavijais ginkluotų Benjamino vyrų. ³⁶ Tada Benjamino giminės vyrai pamatė, kad jie yra nugalėti...

Izraelio vyrai užleido vietos Benjaminui, nes jie pasitikėjo pasala, kuri buvo surengta prieš Gibeą. ³⁷ Pasalos vyrai, skubiai pakilę, įsiveržė į Gibeą ir pasklisdami ištiko visą miestą kalaviju. ³⁸ Buvo sutarta tarp pagrindinio Izraelio būrio ir pasalos vyrų: kai jie paleis į padanges milžinišką dūmų stulpą, ³⁹ pagrindinis Izraelio būrys turės atsigręžti priešintis. Benjaminas buvo pradėjęs mūšį, ir jau užmušęs apie trisdešimt Izraelio vyrų. Taigi jie manė: „Iš tikrųjų mes juos privertėme bėgti, kaip ir pirmajame mūšyje!“ ⁴⁰ Bet pradėjus iš miesto kilti debesiui – dūmų stulpui, Benjamino vyrai atsisuko atgal. Žiūri, visas miestas kyla dūmais į padangę! ⁴¹ Dabar pagrindinis Izraelio būrys atsigręžė priešintis, o Benjamino vyrus apėmė klaikas, nes jie nūn matė, kad jiems buvo atėjusi pražūtis. ⁴² Todėl jie atsitraukė nuo izraeliečių keliu dykumos link, bet kautynės juos vijosi. Tuo tarpu išėjusieji iš miesto juos žudė iš užnugario. ⁴³ Jie apsupo Benjamino vyrus, vijosi juos ir trypė nuo Menuhos iki pat vienos vietos į rytus nuo Gibeos.

⁴⁴ Tą dieną krito aštuoniolika tūkstančių Benjamino vyrų. Visi jie buvo narsūs vyrai. ⁴⁵ Jie apsisuko ir bėgo Rimono uolos link, bet izraeliečiai nuskynė kitus penkis tūkstančius ant kelių ir, vydamiesi juos įkandin iki pat Gidomo, jie užmušė dar du tūkstančius. ⁴⁶ Taigi tą dieną iš Benjamino krito dvidešimt penki tūkstančiai kalavijais ginkluotų vyrų. Visi jie buvo narsūs vyrai. ⁴⁷ Bet šeši šimtai apsisukę nubėgo Rimono uolos link ir gyveno prie Rimono uolos keturis mėnesius. ⁴⁸ Tuo tarpu izraeliečiai atsigręžė prieš išlikusius Benjamino giminės žmones ir ištiko juos kalaviju – miestus, žmones, gyvulius ir visa, kas buvo išlikę. Be to, jie padegė visus užtiktus miestus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Izraelio vyrai buvo darę priesaiką Mizpoje: „Nė vienas iš mūsų neleis savo dukters už Benjamino giminės vyro“. ² Žmonės suėjo į Bet-Elį ir ten, sėdėdami VIEŠPATIES akivaizdoje iki vakaro, aimanavo ir verkė. ³ Jie sakė: „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kodėl taip atsitiko, kad šiandien turėtų trūkti Izraelyje vienos giminės?“ ⁴ Kitą dieną žmonės pakilo anksti, pastatė ten aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas. ⁵ Tada izraeliečiai klausė: „Ar yra kas nors iš visų Izraelio giminių, kuris neatėjo į VIEŠPATIES sueigą?“ Mat buvo buvusi padaryta iškilminga priesaika apie neatėjusius pas VIEŠPATĮ Mizpoje: „Tie turės būti nubausti mirtimi“. ⁶ Izraeliečiai gailėjosi savo brolio Benjamino ir kalbėjo: „Šiandien viena giminė buvo nukirsta nuo Izraelio! ⁷ Kaip mes parūpinsime žmonas išlikusiems? Juk mes esame prisiekę VIEŠPAČIUI neduoti jiems žmonų iš savo dukterų?“

⁸ Jie teiravosi: „Ar yra kas nors iš Izraelio giminių, kuris neatėjo pas VIEŠPATĮ į Mizpą?“ Žiūri, nė vienas vyras iš Jabeš-Gileado nebuvo atėjęs į stovyklą – į sueigą. ⁹ Mat, patikrinus iš eilės visus žmones, pasirodė, nebuvo nė vieno iš Jabeš-Gileado gyventojų. ¹⁰ Bendrija tad pasiuntė ten dvylika tūkstančių kareivių ir jiems įsakė: „Eikite ir ištikite kalaviju Jabeš-Gileado gyventojus, įskaitant moteris ir vaikus. ¹¹ Darykite taip: skirkite sunaikinti visus vyriškius ir visas moteris, gulėjusias su vyru“. ¹² Jie rado tarp Jabeš-Gileado gyventojų keturis šimtus jaunų mergelių, negulėjusių su vyru, ir atvedė jas į stovyklą prie Šilo'o, esančio Kanaano krašte.

¹³ Visa bendrija davė žinią Benjamino giminės vyrams, buvusiems prie Rimono uolos, ir paskelbė jiems taiką. ¹⁴ Tuomet Benjaminas sugrįžo. Jie davė jiems moteris, kurias buvo palikę gyvas iš Jabeš- Gileado moterų. Bet jų visiems neužteko. ¹⁵ Žmonės gailėjosi Benjamino, nes VIEŠPATS Izraelio giminėse buvo padaręs spragą. ¹⁶ Tad bendrijos seniūnai klausė: „Kaip mes parūpinsime žmonas likusiems, nes Benjamino giminėje moterys buvo išžudytos?“ ¹⁷ Jie sakė: „Benjamino likutis turi turėti palikuonių, idant nebūtų išnaikinta iš Izraelio viena giminė. ¹⁸ Tačiau iš savo dukterų jiems žmonų duoti mes negalime“. Mat izraeliečiai buvo prisiekę: „Tebūna prakeiktas, kas duotų žmoną Benjaminui!“ ¹⁹ Jie tarė: „Štai Šilo'e vyksta metinė VIEŠPATIES iškilmė. Tas miestas yra šiaurėje nuo Bet-Elio, į rytus nuo vieškelio, kuris eina nuo Bet-Elio į Šechemą, pietuose nuo Lebonos“. ²⁰ O Benjamino vyrams jie davė tokius nurodymus: „Eikite ir patykokite vynuogynuose! ²¹ Kai tik pamatysite Šilo'o merginas, ateinančias šokti ratelių, išeikite iš vynuogynų. Tepasigauna kiekvienas iš jūsų sau žmoną iš Šilo'o merginų ir teskuba į Benjamino žemę. ²² Jeigu jų tėvai ar broliai ateitų pas mus skųstis, mes jiems sakysime: 'Būkite kilniaširdžiai jiems dėl mūsų! Mes negalėjome parūpinti nė vienam iš jų žmonos dėl to karo, o jūs būtumėte užsitraukę kaltę, patys jiems žmonas duodami'“.

²³ Benjamino vyrai taip ir padarė. Jie paėmė sau žmonas pagal savo skaičių iš merginų, kurias pagavo šokančias ratelius. Tada jie sugrįžo į savo paveldą, atstatė savo miestus ir juose gyveno. ²⁴ Ir izraeliečiai tuo metu iš ten išsiskirstė giminėmis ir klanais. Visi išėjo iš ten į savo paveldus.

²⁵ Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>