¹ Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:

² „Kiek ilgai tu dar šitaip kalbėsi?

Žodžiai iš tavo lūpų ­ tarsi smarki vėtra!

³ Argi Dievas iškraipys teisėtvarką?

Argi Visagalis iškraipys teisumą?

⁴ Kai tavo vaikai jam nusidėjo,

jis atlygino jiems už jų kaltę.

⁵ Kai tu ieškosi Dievo

ir maldausi Visagalį, ⁶ jeigu būsi be priekaištų ir doras,

jis tikrai tavimi pasirūpins

ir atstatys teisėtą tavo namų židinį.

⁷ Tavo pirmykštė būklė atrodys kaip niekas,

nes ateityje tu labai praturtėsi.

⁸ Paklausk senosios kartos

ir apsvarstyk protėvių patirtį.

⁹ Juk mes patys ­ lyg vakar užgimę

ir nieko nežinome.

Mūsų dienos žemėje ­ tik šešėlis!

¹⁰ Argi jie tavęs nepamokys, nepapasakos

ir netars žodžių iš širdies?

¹¹ Argi papirusas gali augti ten,

kur nėra pelkių?

Argi nendrės gali žaliuoti ten,

kur nėra vandens?

¹² Būdamos žalios ir dar nekirstos,

jos vysta greičiau už kitus augalus.

¹³ Toks likimas visų,

kurie užmiršta Dievą;

bedievio žmogaus viltis virsta niekais.

¹⁴ Tik voratinklio siūlas ­ jo viltis,

voratinklis ­ jo pasitikėjimas.

¹⁵ Jis remsis savo namais, bet jie nepalaikys;

laikysis į juos įsikibęs, bet jie neišliks.

¹⁶ Nedorėlis klesti saulėje,

jo atžalos dygsta visame sode.

¹⁷ Jo šaknys apsiveja aplink akmenų krūvą,

jis gyvena tarp akmenų.

¹⁸ Kai jis išraunamas iš savo vietos,

ši nenori pažinti jo, sakydama:

‘Niekada nemačiau tavęs!’

¹⁹ Tikėk manimi, toks jo kelio džiaugsmas,

o iš žemės išaugs dar kiti.

²⁰ Tikėk manimi, Dievas nei atmes dorą žmogų,

nei išties ranką nedorėliams.

²¹ Juokas vėl pripildys tavo burną,

ir džiugesio šauksmai bus tavo lūpose.

²² Tavo priešai bus apvilkti gėda,

nedorėlių palapinė pradings.“

¹ Tada Jobas atsakydamas tarė: ² „Taip, aš žinau, kad taip yra.

Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?

³ Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą,

negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

⁴ Jis išmintingos širdies, galingos jėgos;

kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?

⁵ Jis perkelia kalnus jiems nežinant,

nuverčia juos, kai supyksta;

⁶ pajudina iš vietos žemę,

ir jos stulpai sudreba.

⁷ Jis sako saulei: ‘Netekėk!’

ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’

⁸ Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą

ir žengia jūros bangomis.

⁹ Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius,

Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.

¹⁰ Jis įvykdo didžius darbus ­

suprasti jų neįmanoma, ­

daugiau nuostabių darbų,

negu žmogus gali suskaičiuoti.

¹¹ Štai, jis eina pro šalį,

bet aš jo nematau;

jis pražingsniuoja,

bet aš jo nepajuntu.

¹² Tikėk manimi, jis atima,

bet kas gali jam uždrausti?

Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’

¹³ Dievas neslopina savo pykčio;

po juo sukniubus Rahabo kariauna.

¹⁴ Tad kaip aš galiu jam atsakyti,

ar žodžiais priešgyniauti?

¹⁵ Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;

aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

¹⁶ Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti,

netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.

¹⁷ Juk jis plėšo audra mane

ir mano žaizdas daugina be priežasties.

¹⁸ Atsikvėpti man neleidžia,

sotina mane kartėliu.

¹⁹ Jeigu tai jėgų bandymas,

tai Dievas sako: ‘Štai aš!’

Jei tai teismo reikalas,

tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?

²⁰ Nors ir esu nekaltas,

mano lūpos pasmerktų mane;

nors esu be priekaištų,

jis parodytų mano ydas.

²¹ Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats;

aš nebenoriu gyventi!

²² Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau:

‘Abu ­ ir nekaltą, ir kaltą ­ jis sunaikina!’

²³ Nelaimei staiga atnešus žūtį,

jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.

²⁴ Žemė atiduota nedorėliams į rankas;

jis uždengia teisėjų veidus.

Jei tai ne jis, tai kas?

²⁵ Mano dienos eiklesnės už bėgiką;

jos prabėga ir neatneša man laimės.

²⁶ Jos praskuba kaip nendrinės valtelės,

kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.

²⁷ Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą,

atsikratysiu liūdno veido

ir būsiu linksmas’, ­

²⁸ darosi baisu dėl visos mano kančios,

nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

²⁹ Jeigu turiu būti laikomas kaltas,

tai kam veltui stengtis?

³⁰ Jei net apsiplaučiau sniegu

ir nusivalyčiau rankas šarmu,

³¹ tu taip panardintumei mane į purvus,

kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.

³² Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane,

kad galėčiau jam atsakyti

ar stoti kartu į teismą!

³³ O, kad būtų taikintojas tarp mūsų

ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!

³⁴ Tenuima nuo manęs savo rykštę,

tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.

³⁵ Tada kalbėčiau jo nebijodamas,

nes žinau, kad toks nesu.

¹ Aš nebenoriu gyventi!

Viešai išliesiu savo skundą,

išsakysiu savo širdies kartėlį.

² Sakysiu Dievui: ‘Nepasmerk manęs;

pasakyk, kuo mane kaltini.

³ Argi tau atrodo gera engti,

niekinti savo rankų darbą

ir šypsotis nedorėlių užmojams?

⁴ Nejau tavo akys kūniškos?

Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės?

⁵ Argi tavo dienos ­ kaip dienos mirtingųjų

ir tavo metai ­ kaip žmogaus metai,

⁶ kad ieškai mano kaltės

ir tyrinėji mano nuodėmę,

⁷ nors žinai, kad aš nesu kaltas

ir nėra kam išgelbėti mane iš tavo rankų?

⁸ Tavo rankos sukūrė ir padarė mane,

o dabar tu apsisuki ir naikini.

⁹ O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio!

Nejau vėl paversi mane dulkėmis?

¹⁰ Argi neišpylei manęs kaip pieno

ir nesurauginai kaip sūrio?

¹¹ Aprengei mane oda ir kūnu,

suaudei mane iš kaulų ir gyslų.

¹² Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę,

rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą.

¹³ Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje;

žinau, kad turėjai tai mintyje!

¹⁴ Jeigu nusidėčiau, tu mane seki,

ir kaltės neatleidi.

¹⁵ Jeigu esu kaltas, vargas man!

Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti,

nes esu apimtas gėdos, apsvaigęs nuo skausmo.

¹⁶ Medžioji mane tarsi drąsus liūtas,

vis puoli ir puoli mane savo žygiais.

¹⁷ Vis puoli ir puoli mane iš naujo,

vis labiau ir labiau pyksti ant manęs,

vedi prieš mane vis naujus būrius.

¹⁸ Tad kam išvedei mane iš įsčių?

Verčiau būčiau miręs,

kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi,

¹⁹ ir likčiau tarsi nebuvęs,

perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą.

²⁰ Argi ne maža tau mano gyvenimo dienų?

Atstok nuo manęs,

kad galėčiau rasti truputį paguodos,

²¹ prieš negrįžtamai išeidamas

į tamsos ir niūrumo šalį,

²² į tamsią sąmyšio šalį,

kurios šviesa tarsi tamsa.“

¹ Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:

² „Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsakymo?

Nejau plepus vyras turėtų būti teisus?

³ Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti?

Nejau, tau tyčiojantis, nebus kam tavęs sugėdinti?

⁴ Juk tu sakai: ‘Mano mokymas tyras,

aš buvau nekaltas Dievo akyse!’

⁵ Bet jei Dievas prakalbėtų,

jis pats atvertų tau savo lūpas

⁶ ir apsakytų tau savo išminties paslaptis!

Juk išmintis yra daugeriopa!

Tad žinok, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja,

negu verta tavo kaltė.

⁷ Argi gali suvokti Dievo paslaptį?

Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes?

⁸ Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti?

Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?

⁹ Jos nusidriekusios ilgiau už žemę

ir plačiau už jūrą.

¹⁰ Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą,

ar pašaukia į teismą,

tai kas gali jį sulaikyti?

¹¹ Juk jis žino, kas yra veidmainiai,

ir mato nedorybę.

Tad nejau jos neatpažintų?

¹² Argi kvailas žmogus įgys supratimo,

o laukinė asilė pagimdys žmogų?

¹³ Jei širdį kreipsi teisingai,

tai savo rankas tiesi jo link.

¹⁴ Jei tavyje slypi nedorybė, pašalink ją

ir neleisk neteisybei gyventi tavo palapinėje.

¹⁵ Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės,

būsi saugus ir nebebijosi.

¹⁶ Tada užmirši savo vargus

arba prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis.

¹⁷ Tavo gyvenimas bus šviesesnis už vidurdienį,

o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra.

¹⁸ Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties;

Dievas saugos tave, ir tu saugiai ilsėsiesi.

¹⁹ Gulsiesi, ir nebus tau ko bijoti;

daugelis stengsis tau įtikti.

²⁰ O nedorųjų akys apsiblaus,

kelio išsigelbėti jie rasti nepajėgs.

Jų vienintelė viltis ­ laukti mirties.“