¹ Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba?

Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

² Tarsi vergas jis trokšta pavėsio,

tarsi samdinys laukia savo atlygio.

³ Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo,

mano dalia ­ naktys, kupinos širdgėlos.

⁴ Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’

Bet naktis ilga,

ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

⁵ Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas,

mano oda pleišėja ir pūliuoja.

⁶ Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę,

be vilties jos skuba prie savo galo.

⁷ Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;

niekada daugiau neberegėsiu laimės.

⁸ Akis, stebinti mane, nebematys manęs;

tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.

⁹ Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina,

taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.

¹⁰ Į savo buveinę jis nebesugrįš,

jo namai daugiau jo nebepažins.

¹¹ Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;

kalbėsiu dvasios skausme,

skųsiuosi gyvasties kartėlyje.

¹² Argi aš jūra ar jūros pabaisa,

kad tu pastatei prie manęs sargybą?

¹³ Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,

mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, ­

¹⁴ tu gąsdini mane sapnais

ir siaubą man keli regėjimais,

¹⁵ idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį,

negu šiuos griaučius.

¹⁶ Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!

Tad pasitrauk nuo manęs,

nes mano dienos tik ūkanos.

¹⁷ Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?

Kodėl kreipi į jį dėmesį!

¹⁸ Kasdien jį lankai,

kiekvieną akimirką jį bandai!

¹⁹ Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs

ir neatstosi,

kol nurysiu seiles?

²⁰ Jei ir nusidėjau,

tai ką padariau tau, žmogaus sarge?

Kodėl pavertei mane savo taikiniu?

Kodėl tapau tau našta?

²¹ Kodėl neatleidi mano nusižengimo

ir nepanaikini mano kaltės?

Juk netrukus gulėsiu dulkėse;

ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus.“