¹ Aš nebenoriu gyventi!

Viešai išliesiu savo skundą,

išsakysiu savo širdies kartėlį.

² Sakysiu Dievui: ‘Nepasmerk manęs;

pasakyk, kuo mane kaltini.

³ Argi tau atrodo gera engti,

niekinti savo rankų darbą

ir šypsotis nedorėlių užmojams?

⁴ Nejau tavo akys kūniškos?

Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės?

⁵ Argi tavo dienos ­ kaip dienos mirtingųjų

ir tavo metai ­ kaip žmogaus metai,

⁶ kad ieškai mano kaltės

ir tyrinėji mano nuodėmę,

⁷ nors žinai, kad aš nesu kaltas

ir nėra kam išgelbėti mane iš tavo rankų?

⁸ Tavo rankos sukūrė ir padarė mane,

o dabar tu apsisuki ir naikini.

⁹ O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio!

Nejau vėl paversi mane dulkėmis?

¹⁰ Argi neišpylei manęs kaip pieno

ir nesurauginai kaip sūrio?

¹¹ Aprengei mane oda ir kūnu,

suaudei mane iš kaulų ir gyslų.

¹² Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę,

rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą.

¹³ Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje;

žinau, kad turėjai tai mintyje!

¹⁴ Jeigu nusidėčiau, tu mane seki,

ir kaltės neatleidi.

¹⁵ Jeigu esu kaltas, vargas man!

Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti,

nes esu apimtas gėdos, apsvaigęs nuo skausmo.

¹⁶ Medžioji mane tarsi drąsus liūtas,

vis puoli ir puoli mane savo žygiais.

¹⁷ Vis puoli ir puoli mane iš naujo,

vis labiau ir labiau pyksti ant manęs,

vedi prieš mane vis naujus būrius.

¹⁸ Tad kam išvedei mane iš įsčių?

Verčiau būčiau miręs,

kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi,

¹⁹ ir likčiau tarsi nebuvęs,

perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą.

²⁰ Argi ne maža tau mano gyvenimo dienų?

Atstok nuo manęs,

kad galėčiau rasti truputį paguodos,

²¹ prieš negrįžtamai išeidamas

į tamsos ir niūrumo šalį,

²² į tamsią sąmyšio šalį,

kurios šviesa tarsi tamsa.“