¹ Cofarui Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės,

ir išmintis mirs jums numirus!

³ Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis;

nesu už jus menkesnis.

Bet tiek to, kas to nežino?

⁴ Tapau pajuoka savo bičiuliams.

‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi,

yra teisus ir be priekaištų žmogus’, ­ tai pajuoka.

⁵ Savimi patenkintieji niekina nelaimę;

ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.

⁶ Plėšikų palapinėse ramu,

saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo,

tarsi laikytų Dievą savo rankose.

⁷ Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys,

padangių paukščių, ir jie tau pasakys.

⁸ Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys,

jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.

⁹ Kas iš jų visų nežino,

kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?

¹⁰ Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis

ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.

¹¹ Ar ne ausis svarsto žodžius,

kaip gomurys ragauja maistą?

¹² Ar ne išmintį slepia žili plaukai,

o ilgas amžius ­ supratimą?

¹³ Dievo yra išmintis ir galybė,

jam priklauso patarimas ir supratimas.

¹⁴ Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti?

Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?

¹⁵ Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra,

kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.

¹⁶ Jo yra jėga ir išmintis;

jis valdo ir tą, kuris klysta,

ir tą, kuris klaidina.

¹⁷ Patarėjus paleidžia eiti basomis,

o teisėjus išveda iš proto.

¹⁸ Jis atpalaiduoja karalių varžtus

ir diržu suveržia jiems strėnas.

¹⁹ Kunigus paleidžia eiti basomis,

o galinguosius sunaikina.

²⁰ Patikimiems vyrams atima žadą,

o seniūnams ­ sveiką protą.

²¹ Didžiūnams užkaria gėdą,

o stipruoliams nujuosia diržus.

²² Atskleidžia tamsybių gelmes,

apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.

²³ Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina,

išaugina tautas, o paskui jas palieka.

²⁴ Žemės valdovams atima protą

ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.

²⁵ Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos,

į visas puses svirduliuodami tarsi girti.