¹ Tada Cofaras Naamatietis atsakydamas tarė:

² „Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsakymo?

Nejau plepus vyras turėtų būti teisus?

³ Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti?

Nejau, tau tyčiojantis, nebus kam tavęs sugėdinti?

⁴ Juk tu sakai: ‘Mano mokymas tyras,

aš buvau nekaltas Dievo akyse!’

⁵ Bet jei Dievas prakalbėtų,

jis pats atvertų tau savo lūpas

⁶ ir apsakytų tau savo išminties paslaptis!

Juk išmintis yra daugeriopa!

Tad žinok, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja,

negu verta tavo kaltė.

⁷ Argi gali suvokti Dievo paslaptį?

Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes?

⁸ Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti?

Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?

⁹ Jos nusidriekusios ilgiau už žemę

ir plačiau už jūrą.

¹⁰ Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą,

ar pašaukia į teismą,

tai kas gali jį sulaikyti?

¹¹ Juk jis žino, kas yra veidmainiai,

ir mato nedorybę.

Tad nejau jos neatpažintų?

¹² Argi kvailas žmogus įgys supratimo,

o laukinė asilė pagimdys žmogų?

¹³ Jei širdį kreipsi teisingai,

tai savo rankas tiesi jo link.

¹⁴ Jei tavyje slypi nedorybė, pašalink ją

ir neleisk neteisybei gyventi tavo palapinėje.

¹⁵ Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės,

būsi saugus ir nebebijosi.

¹⁶ Tada užmirši savo vargus

arba prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis.

¹⁷ Tavo gyvenimas bus šviesesnis už vidurdienį,

o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra.

¹⁸ Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties;

Dievas saugos tave, ir tu saugiai ilsėsiesi.

¹⁹ Gulsiesi, ir nebus tau ko bijoti;

daugelis stengsis tau įtikti.

²⁰ O nedorųjų akys apsiblaus,

kelio išsigelbėti jie rasti nepajėgs.

Jų vienintelė viltis ­ laukti mirties.“