¹ Juk yra sidabro kasyklų

ir vietų auksui plauti.

² Geležis išgaunama iš žemės,

o varis sodrinamas iš rūdos.

³ Žmonės įveikia tamsą

ir kasa žemės gelmėse rūdą niūrioje tamsoje.

⁴ Įrengia kasyklas toli nuo gyvenvietės;

tuo keliu nekeliauja niekas,

toli nuo žmonių jie darbuojasi,

kybodami ant virvių.

⁵ Žemės, iš kurios ateina duona,

gelmės tarsi ugnies nuniokotos.

⁶ Jos akmenyse slypi safyrai,

o dulkės turi aukso.

⁷ Kelio į ten nežino joks plėšrus paukštis,

sakalo akis jo nėra mačiusi.

⁸ Išdidūs žvėrys nėra per jį mynę takų,

liūtas nėra juo vaikščiojęs.

⁹ Žmogus susidoroja su titnagu,

išgriauna kalnus iš pamatų,

¹⁰ prakerta tunelius uolose.

Jo akis pastebi visa, kas brangu,

¹¹ ištiria upių šaltinius,

visokias paslaptis išsiaiškina.

¹² Bet iš kur ateina išmintis?

Kur slypi suvokimo galia?

¹³ Kaip žmogui rasti į ją kelią,

jei gyvųjų krašte jos nėra?

¹⁴ Bedugnė sako: „Čia jos nėra!“

Jūra sako: „Aš jos neturiu!“

¹⁵ Už auksą jos negalima nupirkti,

jos kainos sidabru negalima pasverti.

¹⁶ Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro,

nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.

¹⁷ Auksas ir stiklas jai neprilygsta,

nė į auksinius indus ji neišmainoma.

¹⁸ Koralo ir krištolo neverta nė minėti,

nes išminties kaina viršija net perlus.

¹⁹ Etiopijos topazas negali su ja lygintis,

net gryniausiu auksu negalima jos atsverti.

²⁰ Tad iš kur ateina išmintis?

Kur supratimo buveinė?

²¹ Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta,

nuo padangių paukščių ji paslėpta.

²² Prapultis ir Mirtis sako:

„Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome.“

²³ Vien Dievas kelią į ją težino,

tik jis težino jos buveinę.

²⁴ Juk jis mato žemės pakraščius

ir stebi visa po dangumi.

²⁵ Kai jis davė vėjams jėgą

ir padalijo vandenis pagal saiką,

²⁶ kai davė lietui įstatus

ir nustatė kelią perkūnijai,

²⁷ tada jis matė ją ir jos vertę,

ištyrė ją ir davė jai vietą.

²⁸ O žmogui jis tarė: „Tikėk manimi,

pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis,

o vengimas pikta ­ protas.“

¹ Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:

² „O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais,

kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!

³ Kai švietė jo žibintas virš mano galvos,

ir jo šviesoje ėjau per tamsą;

⁴ kai buvo mano žydėjimo dienos,

ir Dievas saugojo mano palapinę;

⁵ kai Visagalis dar buvo su manimi,

ir mano vaikai dar supo mane;

⁶ kai mano kojos būdavo plaunamos piene,

ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!

⁷ Kai eidavau pro miesto vartus

užimti savo vietos aikštėje,

⁸ jauni vyrai, pamatę mane, duodavo kelią,

o senieji pakilę stovėdavo.

⁹ Kilmingieji liaudavosi kalbėję,

rankomis užsiimdavo burnas.

¹⁰ Didžiūnai pritildavo,

liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.

¹¹ Išgirdę apie mane, žmonės mane laimino,

mane pamatę, žmonės mane gyrė,

¹² nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,

ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.

¹³ Mirdami žmonės mane laimino,

aš džiuginau našlės širdį.

¹⁴ Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė,

teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.

¹⁵ Tapau aklojo akimis

ir luošojo kojomis.

¹⁶ Beturčiui buvau tėvas,

nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.

¹⁷ Nedoram žmogui iltis nudaužiau,

priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.

¹⁸ Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,

savo dienas padauginsiu kaip smėlį.

¹⁹ Mano šaknys siekia vandenį,

ant mano šakų krinta rasa visą naktį.

²⁰ Mano jėgos atnaujintos,

mano rankose ­ nuolat naujas lankas’.

²¹ Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,

tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.

²² Man baigus kalbėti, jie neturėdavo, ką sakyti;

tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.

²³ Jie laukdavo manęs kaip lietaus,

tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.

²⁴ Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,

mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.

²⁵ Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,

vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas

ir guodžiau liūdinčius.

¹ O dabar mane pajuokia vyrai,

amžiumi už mane jaunesni,

kurių tėvų nebūčiau laikęs vertais

šunų, ganančių mano avių kaimenę.

² Kokia nauda man iš jų rankų stiprumo?

Jų jėgos išsekusios.

³ Neturto ir bado nualinti,

jie graužia sausą ir apleistą dirvą,

⁴ skinasi balandos krūmuose

ir raunasi karklų šaknų maistui.

⁵ Išvaryti iš žmonių tarpo,

vejami riksmų tarsi būtų vagys,

⁶ jie priversti gyventi upės slėnių šlaituose,

žemės urvuose ir tarp uolų.

⁷ Jie murma krūmuose

ir voliojasi po krūmokščiais,

⁸ niekšingi bevardžiai klajūnai,

botagu iš šalies išvaryti.

⁹ Ir štai jie pajuokia mane dainomis;

aš esu tapęs jiems priežodžiu.

¹⁰ Manimi jie bjaurisi, nuo manęs traukiasi;

net nesidrovi spjauti man į veidą!

¹¹ Dievas nuginklavo mane ir padarė bejėgį,

tad jie nebesivaržo mano akivaizdoje.

¹² Iš dešinės mane užpuola paauglių gauja,

parbloškia ir statosi apgulos pylimus mano žūčiai.

¹³ Jie užkerta man taką,

ir jiems sekasi mane naikinti.

¹⁴ Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą,

ritasi kaip šėlstančios bangos.

¹⁵ Siaubas mane pribloškia;

mano orumą it vėjas nupučia,

tarsi debesis išnyksta mano gerovė.

¹⁶ O dabar mano gyvastis baigiasi,

užgriuvo mane skausmo dienos.

¹⁷ Naktį jaučiu sukant man kaulus,

mane graužiantis skausmas niekada nemiega.

¹⁸ Jis smarkiai stveria mane už drabužio,

užverždamas apykaklę.

¹⁹ Jis įstūmė mane į liūną,

su dulkėmis ir pelenais esu sulygintas.

²⁰ Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai;

aš laukiu, bet tu tik pasižiūri į mane.

²¹ Pasidarei man nuožmus

ir vargini savo galinga ranka.

²² Pakeli mane ir užsodini ant vėjo,

vėtai mane staugiančioje audroje.

²³ Žinau, nuvesi mane į mirtį ­

į namus, skirtus visiems gyviesiems.

²⁴ Bet niekas juk nekelia rankos prieš nelaimės prislėgtąjį,

kai jis šaukiasi pagalbos.

²⁵ Argi aš neapverkiau nelaimingųjų,

argi neplyšo man širdis dėl skurdžių?

²⁶ Bet kai aš laukiau gero, atėjo pikta;

kai tikėjausi šviesos, atėjo tik tamsa.

²⁷ Mano širdis sumišusi ir neranda ramybės;

kasdien mane pasitinka kančios.

²⁸ Paniuręs vaikštinėju be saulės;

sueigoje atsistoju ir šaukiuosi pagalbos.

²⁹ Pasidariau šakalų broliu

ir stručių draugu.

³⁰ Juoduoja ir pleišėja mano oda,

nuo karščio apdegė mano kaulai.

³¹ Mano lyra groja raudas,

o mano birbynė rauda su verkiančiais.