¹ Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:

² „Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,

Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!

³ Kol dar turiu gyvastį

ir Dievo alsavimas mano šnervėse,

⁴ nekalbės mano lūpos netiesos,

neištars mano burna melo.

⁵ Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais;

kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.

⁶ Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu;

mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.

⁷ Teištinka mano priešą nedorėlio likimas,

mano užpuoliką piktadario likimas!

⁸ Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,

kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?

⁹ Ar išgirs Dievas jo šauksmą,

kai ištiks jį nelaimė?

¹⁰ Ar jis ras džiaugsmo Visagalyje

ir visada šauksis Dievo?

¹¹ Pamokysiu jus apie Dievo galybę,

Visagalio užmojo neslėpsiu.

¹² Štai visi jūs tai matėte,

tad kodėl tauškiate niekus?!

¹³ Tokia nedoro žmogaus dalis pas Dievą,

engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:

¹⁴ nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui,

o jo palikuonys niekada neturės užtektinai duonos.

¹⁵ Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras,

o jų našlės neraudos dėl jų mirties.

¹⁶ Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių,

pasirūpintų stirtą drabužių,

¹⁷ nors jis ir apsirūpintų, juos nešios teisusis,

sidabrą dalys nekaltasis.

¹⁸ Namai, kuriuos jis stato, ­ kaip voratinklis,

kaip vynuogyno sargo statytoji būdelė.

¹⁹ Jis atsigula su turtais paskutinį kartą,

o kai atveria akis, jie jau dingę.

²⁰ Siaubas ištinka jį kaip staigus potvynis;

naktį jį nupučia vėtra.

²¹ Rytų vėjas pakelia jį ir nuneša toli,

išplėšia jį iš buveinės.

²² Be pasigailėjimo puola,

nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.

²³ Jam bėgant, iš paniekos staugia,

nušvilpia^[i1] jį iš savo buveinės.