¹ Juk yra sidabro kasyklų

ir vietų auksui plauti.

² Geležis išgaunama iš žemės,

o varis sodrinamas iš rūdos.

³ Žmonės įveikia tamsą

ir kasa žemės gelmėse rūdą niūrioje tamsoje.

⁴ Įrengia kasyklas toli nuo gyvenvietės;

tuo keliu nekeliauja niekas,

toli nuo žmonių jie darbuojasi,

kybodami ant virvių.

⁵ Žemės, iš kurios ateina duona,

gelmės tarsi ugnies nuniokotos.

⁶ Jos akmenyse slypi safyrai,

o dulkės turi aukso.

⁷ Kelio į ten nežino joks plėšrus paukštis,

sakalo akis jo nėra mačiusi.

⁸ Išdidūs žvėrys nėra per jį mynę takų,

liūtas nėra juo vaikščiojęs.

⁹ Žmogus susidoroja su titnagu,

išgriauna kalnus iš pamatų,

¹⁰ prakerta tunelius uolose.

Jo akis pastebi visa, kas brangu,

¹¹ ištiria upių šaltinius,

visokias paslaptis išsiaiškina.

¹² Bet iš kur ateina išmintis?

Kur slypi suvokimo galia?

¹³ Kaip žmogui rasti į ją kelią,

jei gyvųjų krašte jos nėra?

¹⁴ Bedugnė sako: „Čia jos nėra!“

Jūra sako: „Aš jos neturiu!“

¹⁵ Už auksą jos negalima nupirkti,

jos kainos sidabru negalima pasverti.

¹⁶ Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro,

nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.

¹⁷ Auksas ir stiklas jai neprilygsta,

nė į auksinius indus ji neišmainoma.

¹⁸ Koralo ir krištolo neverta nė minėti,

nes išminties kaina viršija net perlus.

¹⁹ Etiopijos topazas negali su ja lygintis,

net gryniausiu auksu negalima jos atsverti.

²⁰ Tad iš kur ateina išmintis?

Kur supratimo buveinė?

²¹ Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta,

nuo padangių paukščių ji paslėpta.

²² Prapultis ir Mirtis sako:

„Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome.“

²³ Vien Dievas kelią į ją težino,

tik jis težino jos buveinę.

²⁴ Juk jis mato žemės pakraščius

ir stebi visa po dangumi.

²⁵ Kai jis davė vėjams jėgą

ir padalijo vandenis pagal saiką,

²⁶ kai davė lietui įstatus

ir nustatė kelią perkūnijai,

²⁷ tada jis matė ją ir jos vertę,

ištyrė ją ir davė jai vietą.

²⁸ O žmogui jis tarė: „Tikėk manimi,

pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis,

o vengimas pikta ­ protas.“