¹ Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:

² „O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais,

kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!

³ Kai švietė jo žibintas virš mano galvos,

ir jo šviesoje ėjau per tamsą;

⁴ kai buvo mano žydėjimo dienos,

ir Dievas saugojo mano palapinę;

⁵ kai Visagalis dar buvo su manimi,

ir mano vaikai dar supo mane;

⁶ kai mano kojos būdavo plaunamos piene,

ir iš uolos tekėjo aliejaus srovės!

⁷ Kai eidavau pro miesto vartus

užimti savo vietos aikštėje,

⁸ jauni vyrai, pamatę mane, duodavo kelią,

o senieji pakilę stovėdavo.

⁹ Kilmingieji liaudavosi kalbėję,

rankomis užsiimdavo burnas.

¹⁰ Didžiūnai pritildavo,

liežuviai lipdavo jiems prie gomurio.

¹¹ Išgirdę apie mane, žmonės mane laimino,

mane pamatę, žmonės mane gyrė,

¹² nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,

ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų.

¹³ Mirdami žmonės mane laimino,

aš džiuginau našlės širdį.

¹⁴ Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė,

teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas.

¹⁵ Tapau aklojo akimis

ir luošojo kojomis.

¹⁶ Beturčiui buvau tėvas,

nepažįstamo žmogaus teises gyniau teisme.

¹⁷ Nedoram žmogui iltis nudaužiau,

priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.

¹⁸ Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,

savo dienas padauginsiu kaip smėlį.

¹⁹ Mano šaknys siekia vandenį,

ant mano šakų krinta rasa visą naktį.

²⁰ Mano jėgos atnaujintos,

mano rankose ­ nuolat naujas lankas’.

²¹ Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,

tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.

²² Man baigus kalbėti, jie neturėdavo, ką sakyti;

tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.

²³ Jie laukdavo manęs kaip lietaus,

tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.

²⁴ Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,

mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.

²⁵ Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,

vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas

ir guodžiau liūdinčius.