1 Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę. 2 Kokia dalis skirta Dievo iš aukštai, koks paveldas Visagalio iš aukštybių? 3 Argi neskirta pražūtis neteisiajam ir nelaimė darančiam pikta? 4 Nejau Dievas nemato mano kelio ir neskaičiuoja visų mano žingsnių? 5 Jeigu ėjau drauge su melu, ir mano kojos skubinosi į apgaulę, 6 tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir tesužino Dievas apie mano dorumą! 7 Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio ar mano širdis nusekė paskui mano akis, ar kokia dėmė sutepė man rankas, 8 tebūna leista man sėti, o kitas tevalgo derlių. Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai! 9 Jei mano širdis buvo moters paviliota ar tykojau prie kaimyno durų, 10 mano žmona tesuka kitam girnas, tegula su ja kiti, 11 nes tai būtų buvęs ištvirkavimas, teisėjų baudžiama kaltė. 12 Tai būtų buvusi ugnis, naikinanti iki Prapulties vietos; ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių. 13 Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą, kai jie apskundė mane, 14 ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti? Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti? 15 Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų? Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose? 16 Jeigu buvau nejautrus vargšų reikalams ar įstūmiau našlę į neviltį, 17 ar valgiau vienas pats savo kąsnį, nesidalydamas juo su našlaičiu, 18 nors našlaitį nuo pat jaunystės auklėjau kaip tėvas ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi, 19 jeigu mačiau ką nors mirštantį iš skurdo ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti, 20 o jo sąnariai manęs nelaimino ir jis nesišildė mano avių vilnomis, 21 jeigu pakėliau ranką prieš našlaitį, žinodamas, kad įtakingas teisme, 22 tai teišnyra man mentikaulis iš peties, tenulūžta man ranka virš alkūnės! 23 Juk aš bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime, ir aš negalėsiu atsilaikyti prieš jo didybę. 24 Jeigu dėjau viltis į auksą, sakydamas tauriajam auksui: ‘Tu mano apsauga’, 25 ar didžiavausi, kad mano turtai dideli, kad savo rankomis daug įsigijau, 26 ar žvelgiau į šviečiančią saulę bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis, 27 ir mano širdis buvo slaptai susiviliojusi, o ranka siuntė jiems pagarbų bučinį[i1], 28 tai irgi būtų teistinas nusižengimas, nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse. 29 Jeigu džiaugiausi savo priešo žūtimi ar džiūgavau jį nelaimei ištikus, 30 tai juk neleidau savo lūpoms nusidėti ir prakeikimu linkėti jam mirties. 31 Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo: ‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’ 32 Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys. 33 Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas, tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje, 34 nes būčiau bijojęs minios šauksmo, ir gentainių panieka būtų kėlusi man tokį siaubą, kad būčiau tylėjęs ir nėjęs pro duris! 35 O, kad kas nors mane išklausytų! Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis! O, kad mano kaltintojas surašytų savo kaltinimą! 36 Nešiočiausi jį ant peties, užsidėčiau jį kaip vainiką, 37 dėl visų savo žingsnių duočiau jam apyskaitą, prisiartinčiau prie jo pakelta galva. 38 Jeigu mano dirvos manimi nusiskundė, o jos vagos verkė drauge, 39 jeigu valgiau jų derliaus, bet neužmokėjau ir žemdirbius nuskriaudžiau, 40 teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ Taip baigiasi Jobo žodžiai. | 
