¹ Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Mano skundas vis dar kartus.

Nepaisant mano dejonės, jo ranka sunki.

³ O, kad žinočiau, kur jį rasti,

kaip nueiti į jo buveinę!

⁴ Su juo bylinėčiausi,

išdėčiau jam visas savo kančias.

⁵ Noriu žinoti, kokiais žodžiais jis man atsakytų,

ir pasvarstyti, ką jis man sakytų.

⁶ Nejau byloje su manimi jis savo didžią jėgą naudotų?

Ne! Man kalbant, jis klausytųsi.

⁷ Ten doras žmogus galėtų su juo svarstyti,

ir mano Teisėjas amžinai išteisintų.

⁸ Eidamas į priekį, jo nerandu,

o atgal ­ negaliu pastebėti.

⁹ Kairėje jis slepiasi, tik negaliu rasti;

gręžiuosi į dešinę, bet negaliu jo matyti.

¹⁰ Bet jis žino kiekvieną mano žingsnį!

Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas.

¹¹ Koja kojon ėjau su juo, nenukrypdamas į šalį,

ir laikiausi jo parodyto kelio.

¹² Nepasitraukiau nuo jo ištartų įsakymų,

branginau širdyje jo žodžius.

¹³ Nusprendžia jis vienas, ir kas gali jį atkalbėti?

Ką tik nori, tą jis ir daro.

¹⁴ Jis įvykdys, ką man lemia;

daug tokių užmojų jis gali turėti.

¹⁵ Užtat sutrinku nuo jo Artumo;

kai pamąstau, drebu iš baimės.

¹⁶ Dievas atėmė man drąsą,

Visagalis sukėlė man baimę.

¹⁷ O, kad galėčiau pradingti tamsybėje,

ir tamsus debesis uždengtų man veidą!

¹ Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto

ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų?

² Žmonės perkelia ežiaženklius,

pagrobia kaimenes ir kerdžius.

³ Nusiveda našlaičių asilą,

paima našlės jautį užstatu.

⁴ Beturčius nustumia nuo kelio,

priverčia visus vargšus slėptis.

⁵ Kaip laukiniai asilai dykumoje

jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams.

⁶ Jie derlių nuima ne savo lauke,

vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne.

⁷ Naktį praleidžia nuogi, be drabužių,

šaltyje antklodės neturėdami.

⁸ Kalnų lietaus permerkti,

jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės.

⁹ Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės,

paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu.

¹⁰ Jie vaikščioja nuogi, be apdaro;

nors alkani, bet turi nuimti derlių;

¹¹ tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų;

mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį.

¹² Miestuose mirštantieji dejuoja,

sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos,

tačiau Dievas negirdi jų maldos.

¹³ Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą,

nežino nieko apie jos kelius

ir eiti jos takais atsisako.

¹⁴ Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi

užmušti vargšo ir beturčio;

naktį jis eina vogti.

¹⁵ Ir svetimautojo akys laukia sutemos:

‘Niekas manęs nematys’, ­ murma jis,

gobtuvu slėpdamas veidą.

¹⁶ Tamsoje vagys įsilaužia į namus,

bet dieną jie nesirodo;

kas yra šviesa, jie nežino.

¹⁷ Mirties tamsa jiems visiems rytas,

nes jie mirties tamsos draugai.

¹⁸ Jie ­ ant vandens plūduriuojantis šiaudas.

Prakeikta jų dalis žemėje;

tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link!

¹⁹ Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis,

taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo!

²⁰ Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs;

užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis.

²¹ Jie skriaudžia bevaikę moterį

ir nepadeda našlei.

²² Dievas savo jėga suvaldo engėjus;

jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta.

²³ Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi,

bet stebi visus jų kelius.

²⁴ Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta;

nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas,

nusvyra kaip javų varpos.

²⁵ Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau,

arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“

¹ Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:

² „Viešpatavimas ir pagarbus šiurpulingumas jam priklauso;

jis palaiko ramybę savo aukštajame danguje.

³ Kas gali suskaičiuoti jo pulkus?

Kam neužteka jo šviesa?

⁴ Tad kaip gali žmogus būti teisus Dievo akivaizdoje?

Kaip gali gimusis iš moters būti tyras?

⁵ Štai net mėnulis nėra šviesus

ir žvaigždės nėra tyros jo akyse.

⁶ Tad ką sakyti apie kirminą žmogų,

apie kirmį žmogaus sūnų!“

¹ Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Kaip tu padėjai bejėgiam žmogui

ir palaikei ranką netekusiam jėgų!

³ Kaip tu patarinėjai neišmintingam žmogui

ir davei daug gerų patarimų!

⁴ Kieno patariamas tu tarei žodžius

ir kieno alsavimas išėjo iš tavęs?

⁵ Mirusiųjų šešėliai dreba po žeme,

vandenys ir jų gyvūnai apimti baimės.

⁶ Nuogas guli prieš Dievą Šeolas,

uždangos neturi Prapulties vieta.

⁷ Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos,

pakabina žemę ant nieko.

⁸ Jis uždaro lietaus vandenis savo debesyse,

tačiau nuo jų debesys neperplyšta.

⁹ Jis paslepia mėnulio veidą,

išskleisdamas virš jo savo debesį.

¹⁰ Jis nubrėžė ratą ant vandenų paviršiaus,

užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos.

¹¹ Dangaus skliauto stulpai dreba,

apstulbinti griausmingo jo pagrūmojimo.

¹² Savo galybe jis nutildė jūrą,

savo sumanumu sunaikino pabaisą Rahabą.

¹³ Jo vėjas iššlavė padanges,

jo ranka pervėrė suktąjį slibiną.

¹⁴ Tai tik jo galybės užuominos,

mes tik jos šnabždesį teišgirstame.

Kas gali suprasti jo galybės griausmą?“

¹ Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:

² „Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,

Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!

³ Kol dar turiu gyvastį

ir Dievo alsavimas mano šnervėse,

⁴ nekalbės mano lūpos netiesos,

neištars mano burna melo.

⁵ Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais;

kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.

⁶ Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu;

mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.

⁷ Teištinka mano priešą nedorėlio likimas,

mano užpuoliką piktadario likimas!

⁸ Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,

kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?

⁹ Ar išgirs Dievas jo šauksmą,

kai ištiks jį nelaimė?

¹⁰ Ar jis ras džiaugsmo Visagalyje

ir visada šauksis Dievo?

¹¹ Pamokysiu jus apie Dievo galybę,

Visagalio užmojo neslėpsiu.

¹² Štai visi jūs tai matėte,

tad kodėl tauškiate niekus?!

¹³ Tokia nedoro žmogaus dalis pas Dievą,

engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:

¹⁴ nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui,

o jo palikuonys niekada neturės užtektinai duonos.

¹⁵ Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras,

o jų našlės neraudos dėl jų mirties.

¹⁶ Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių,

pasirūpintų stirtą drabužių,

¹⁷ nors jis ir apsirūpintų, juos nešios teisusis,

sidabrą dalys nekaltasis.

¹⁸ Namai, kuriuos jis stato, ­ kaip voratinklis,

kaip vynuogyno sargo statytoji būdelė.

¹⁹ Jis atsigula su turtais paskutinį kartą,

o kai atveria akis, jie jau dingę.

²⁰ Siaubas ištinka jį kaip staigus potvynis;

naktį jį nupučia vėtra.

²¹ Rytų vėjas pakelia jį ir nuneša toli,

išplėšia jį iš buveinės.

²² Be pasigailėjimo puola,

nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.

²³ Jam bėgant, iš paniekos staugia,

nušvilpia jį iš savo buveinės.