¹ Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Kaip tu padėjai bejėgiam žmogui

ir palaikei ranką netekusiam jėgų!

³ Kaip tu patarinėjai neišmintingam žmogui

ir davei daug gerų patarimų!

⁴ Kieno patariamas tu tarei žodžius

ir kieno alsavimas išėjo iš tavęs?

⁵ Mirusiųjų šešėliai dreba po žeme,

vandenys ir jų gyvūnai apimti baimės.

⁶ Nuogas guli prieš Dievą Šeolas,

uždangos neturi Prapulties vieta.

⁷ Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos,

pakabina žemę ant nieko.

⁸ Jis uždaro lietaus vandenis savo debesyse,

tačiau nuo jų debesys neperplyšta.

⁹ Jis paslepia mėnulio veidą,

išskleisdamas virš jo savo debesį.

¹⁰ Jis nubrėžė ratą ant vandenų paviršiaus,

užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos.

¹¹ Dangaus skliauto stulpai dreba,

apstulbinti griausmingo jo pagrūmojimo.

¹² Savo galybe jis nutildė jūrą,

savo sumanumu sunaikino pabaisą Rahabą^[i1].

¹³ Jo vėjas iššlavė padanges,

jo ranka pervėrė suktąjį slibiną^[i2].

¹⁴ Tai tik jo galybės užuominos,

mes tik jos šnabždesį teišgirstame.

Kas gali suprasti jo galybės griausmą?“