¹ Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto

ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų?

² Žmonės perkelia ežiaženklius,

pagrobia kaimenes ir kerdžius.

³ Nusiveda našlaičių asilą,

paima našlės jautį užstatu.

⁴ Beturčius nustumia nuo kelio,

priverčia visus vargšus slėptis.

⁵ Kaip laukiniai asilai dykumoje

jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams.

⁶ Jie derlių nuima ne savo lauke,

vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne.

⁷ Naktį praleidžia nuogi, be drabužių,

šaltyje antklodės neturėdami.

⁸ Kalnų lietaus permerkti,

jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės.

⁹ Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės,

paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu.

¹⁰ Jie vaikščioja nuogi, be apdaro;

nors alkani, bet turi nuimti derlių;

¹¹ tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų;

mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį.

¹² Miestuose mirštantieji dejuoja,

sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos,

tačiau Dievas negirdi jų maldos.

¹³ Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą,

nežino nieko apie jos kelius

ir eiti jos takais atsisako.

¹⁴ Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi

užmušti vargšo ir beturčio;

naktį jis eina vogti.

¹⁵ Ir svetimautojo akys laukia sutemos:

‘Niekas manęs nematys’, ­ murma jis,

gobtuvu slėpdamas veidą.

¹⁶ Tamsoje vagys įsilaužia į namus,

bet dieną jie nesirodo;

kas yra šviesa, jie nežino.

¹⁷ Mirties tamsa jiems visiems rytas,

nes jie mirties tamsos draugai.

¹⁸ Jie ­ ant vandens plūduriuojantis šiaudas.

Prakeikta jų dalis žemėje;

tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link!

¹⁹ Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis,

taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo!

²⁰ Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs;

užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis.

²¹ Jie skriaudžia bevaikę moterį

ir nepadeda našlei.

²² Dievas savo jėga suvaldo engėjus;

jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta.

²³ Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi,

bet stebi visus jų kelius.

²⁴ Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta;

nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas^[i1],

nusvyra kaip javų varpos.

²⁵ Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau,

arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“