¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Kiek dažnai tokių dalykų aš girdėjau!

Visi jūs ­ apgailėtini guodėjai!

³ Argi nebus galo tuštiems žodžiams?

Kokia liga verčia tave taip gintis?

⁴ Ir aš galėčiau kalbėti kaip jūs,

jei būtumėte mano vietoje.

Galėčiau jus priblokšti žodžiais

ir palinguoti galva iš užuojautos.

⁵ Galėčiau jus padrąsinti žodžiais,

ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą.

⁶ Nuo kalbų mano skausmas nepalengvėja,

o jeigu tylėčiau, ar bent kiek jis palengvėtų?

⁷ Iš tikrųjų nuvargino mane Dievas,

nusiaubė visus manuosius.

⁸ Mano odą jis ištiko raukšlėmis,

jos tarsi liudytojai prieš mane;

mano liesumas ateina kaip liudytojas

ir liudija prieš mane.

⁹ Įpykęs jis mane drasko ir persekioja,

dantį ant manęs griežia;

piktai akimis mane varsto mano priešininkas.

¹⁰ Išsižioję spokso į mane žmonės,

tyčiodamiesi kerta man į žandą

ir būriuojasi, norėdami mane užpulti.

¹¹ Dievas atiduoda mane neteisiam žmogui,

sviedžia nedoriesiems į nagus.

¹² Gyvenau ramybėje, kol jis manęs nesugurino;

nutvėręs už sprando, sutrupino į gabalus,

pasidėjo mane kaip taikinį

¹³ ir leidžia į mane strėles iš visų pusių.

Perduria mano inkstus

ir nerodo pasigailėjimo,

o mano tulžį išlaisto žemėje.

¹⁴ Žeidžia mane žaizda prie žaizdos,

puola mane kaip galiūnas.

¹⁵ Užsivilkau ašutinę ant kūno,

sėdžiu čia dulkėse nugalėtas.

¹⁶ Mano veidas paraudo nuo ašarų,

pajuodo mano akių vokai,

¹⁷ nors pikto nėra mano rankose

ir mano malda Dievui yra nuoširdi.

¹⁸ O, žeme, neuždenk mano kraujo,

teneranda ramios vietos mano šauksmas!

¹⁹ Štai net dabar mano liudytojas yra danguje;

tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse.

²⁰ Mano bičiuliai mane niekina;

mano akys lieja ašaras Dievui.

²¹ Tebūna jis žmogaus ir Dievo,

kaip žmogaus ir jo bičiulio, teisėju.

²² Juk dar praeis keletas metų,

ir aš nueisiu keliu, kuriuo nebegrįžtama.

¹ Mano jėgos palaužtos,

mano dienos baigiasi,

manęs laukia kapas!

² Iš tikrųjų tik pajuoka lydi mane,

mano akys naktį praleidžia kartėlyje.

³ Laiduok sau pats už mane,

nes kas kitas paduos man ranką?

⁴ Tu taip užsklendei jų širdis,

kad jie nebegali galvoti,

todėl neleisk jiems manęs nugalėti.

⁵ Žmogus kviečiasi bičiulius į vaišes,

tuo tarpu jo vaikų akys aptemusios nuo bado!

⁶ Jis padarė mane priežodžiu žmonėms,

esu tarsi žmogus, kuriam spjaudoma į veidą.

⁷ Man akys aptemo nuo širdgėlos,

visi mano sąnariai ­ tarsi šešėliai.

⁸ Dorus žmones tai stebina.

Nekaltasis piktinasi nedorėliu,

⁹ tačiau teisusis laikosi savo kelio;

žmogus švariomis rankomis vis stiprėja.

¹⁰ Tad eikite šen, jūs visi, vėl pulkite mane.

Išmintingo žmogaus tarp jūsų nerasiu nė vieno!

¹¹ Baigėsi mano dienos,

subiro mano svajonės,

nutrauktos mano širdies stygos.

¹² Tokie žmonės sako, kad naktis ­ tai diena.

‘Šviesa, ­ sako jie, ­ netoli tamsos!’

¹³ Jei turiu laikyti Šeolą savo buveine,

jei klojuosi guolį tamsybėje,

¹⁴ jei sakau kapui: ‘Tu mano tėvas!’

ir kirmėlėms: ‘Jūs mano motina! Mano sesuo!’ ­

¹⁵ tai kur mano viltis?

Ar mato kas mano viltį?

¹⁶ Ar nužengs ji į Šeolą?

Ar nužengsime drauge į dulkes?“

¹ Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:

² „Kiek ilgai tu ieškosi žodžių?

Leisk pailsėti liežuviui,

ir tada mes kalbėsime.

³ Kodėl žiūri į mus kaip į galvijus?

Kodėl mes kvaili tavo akyse?

⁴ Savo pykčiu tik save žaloji:

argi žemės darna dėl tavęs bus suardyta,

ar uola bus perkelta iš savo vietos?

⁵ Iš tikrųjų nedorėlio šviesa užgesinta,

ir jo ugnies liepsna nebešviečia.

⁶ Šviesa jo palapinėje aptemusi,

ir žibintas virš jo galvos užgesintas.

⁷ Jo platūs žingsniai susiaurėję,

jam kiša koją jo paties kėslai.

⁸ Savo paties kojomis jis patenka į vilkduobę,

užžengia ant spąstų.

⁹ Spąstai sučiumpa jį už kojos,

kilpa jį pagauna.

¹⁰ Kilpa jam paslėpta žemėje,

spąstai ­ ant tako.

¹¹ Iš visų pusių jį gąsdina baidyklės,

vejasi iš paskos.

¹² Alkis atima jam jėgas,

nelaimė stovi šalia ir laukia.

¹³ Liga naikina jo odą,

mirties pirmagimis maitinasi jo sąnariais.

¹⁴ Mirtis paima jį iš palapinės,

kur gyveno saugus,

ir nutempia pas siaubo karalių.

¹⁵ Dabar bet kas gali gyventi jo palapinėje;

siera išbarstoma tavo buveinėje.

¹⁶ Apačioje jam padžiūva šaknys,

viršuje nuvysta jo šakos.

¹⁷ Visų užmirštas jis žemėje;

niekas daugiau nebeatsimena, kad jo būta.

¹⁸ Išvarytas jis iš šviesos į tamsybę,

išvytas iš gyvųjų pasaulio.

¹⁹ Be sūnaus, be vaikaičio savo tautoje,

nei išlikusio gyvo nė vieno jo buveinėje.

²⁰ Vakarų šalių gyventojai baisisi jo likimu,

rytiečius apima siaubas.

²¹ Tikrai tókios nedoro žmogaus buveinės,

tokia vieta žmogaus, kuris nepažįsta Dievo.“

¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Kiek ilgai mane kankinsite

ir skaudinsite savo žodžiais?

³ Jau dešimtą kartą užgauliojate mane;

argi ne gėda jums mane skaudinti?

⁴ Net jei tikrai būčiau suklydęs,

mano klaida lieka su manimi.

⁵ Jei iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane

ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės,

⁶ žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė

ir užmetė ant manęs savo kilpą.

⁷ Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ ­ nėra, kas atsakytų;

net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.

⁸ Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti,

ir apgaubė mano taką tamsybe.

⁹ Jis nuvilko nuo manęs mano garbę

ir nuėmė vainiką man nuo galvos.

¹⁰ Jis triuškina mane iš visų pusių,

išrovęs mano viltį kaip medį.

¹¹ Jis supyko ant manęs ir įniršo;

laiko mane vienu savo priešininkų.

¹² Būriai jo karių vieningai artinasi,

darosi kelią mane užpulti

ir statosi stovyklą aplink mano palapinę.

¹³ Nuo manęs jis atitolino mano brolius,

visiškai atšalo man mano pažįstami.

¹⁴ Mano giminaičiai

ir artimi draugai manimi nesirūpina.

¹⁵ Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo;

mano tarnaitės laiko mane svetimu,

tapau svetimšaliu jų akyse.

¹⁶ Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia,

nors ir nuoširdžiai prašau.

¹⁷ Mano žmona bjaurisi mano kvapu;

mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės.

¹⁸ Net paaugliai iš manęs tyčiojasi;

kai atsistoju, jie šaiposi iš manęs.

¹⁹ Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi;

tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras.

²⁰ Vien oda ir kaulai liko iš manęs,

vos vos išsigelbėjau.

²¹ Pasigailėkite manęs!

Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai,

nes mane ištiko Dievo ranka!

²² Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas?

Nejau jums dar negana mane kankinti?

²³ O, kad mano žodžiai būtų užrašyti!

O, kad jie būtų surašyti į knygą!

²⁴ O, kad geležies plaktuku ir švinu

jie būtų amžinai iškalti ant uolos!

²⁵ Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas;

galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.

²⁶ Net kai liga jau bus suėdusi mano odą,

savo kūnu matysiu Dievą.

²⁷ Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!

To trokšta širdis mano krūtinėje!

²⁸ Klausiate savęs: ‘Kaip galime labiausiai jį priblokšti?’

ir sakote: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’

²⁹ Tad patys bijokitės kalavijo,

nes pyktis nusipelno kalavijo bausmės,

idant žinotumėte, jog yra kam teisti.“