¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Kiek dažnai tokių dalykų aš girdėjau!

Visi jūs ­ apgailėtini guodėjai!

³ Argi nebus galo tuštiems žodžiams?

Kokia liga verčia tave taip gintis?

⁴ Ir aš galėčiau kalbėti kaip jūs,

jei būtumėte mano vietoje.

Galėčiau jus priblokšti žodžiais

ir palinguoti galva iš užuojautos.

⁵ Galėčiau jus padrąsinti žodžiais,

ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą.

⁶ Nuo kalbų mano skausmas nepalengvėja,

o jeigu tylėčiau, ar bent kiek jis palengvėtų?

⁷ Iš tikrųjų nuvargino mane Dievas,

nusiaubė visus manuosius.

⁸ Mano odą jis ištiko raukšlėmis,

jos tarsi liudytojai prieš mane;

mano liesumas ateina kaip liudytojas

ir liudija prieš mane.

⁹ Įpykęs jis mane drasko ir persekioja,

dantį ant manęs griežia;

piktai akimis mane varsto mano priešininkas.

¹⁰ Išsižioję spokso į mane žmonės,

tyčiodamiesi kerta man į žandą

ir būriuojasi, norėdami mane užpulti.

¹¹ Dievas atiduoda mane neteisiam žmogui,

sviedžia nedoriesiems į nagus.

¹² Gyvenau ramybėje, kol jis manęs nesugurino;

nutvėręs už sprando, sutrupino į gabalus,

pasidėjo mane kaip taikinį

¹³ ir leidžia į mane strėles iš visų pusių.

Perduria mano inkstus

ir nerodo pasigailėjimo,

o mano tulžį išlaisto žemėje.

¹⁴ Žeidžia mane žaizda prie žaizdos,

puola mane kaip galiūnas.

¹⁵ Užsivilkau ašutinę ant kūno,

sėdžiu čia dulkėse nugalėtas.

¹⁶ Mano veidas paraudo nuo ašarų,

pajuodo mano akių vokai,

¹⁷ nors pikto nėra mano rankose

ir mano malda Dievui yra nuoširdi.

¹⁸ O, žeme, neuždenk mano kraujo,

teneranda ramios vietos mano šauksmas!

¹⁹ Štai net dabar mano liudytojas yra danguje;

tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse.

²⁰ Mano bičiuliai mane niekina;

mano akys lieja ašaras Dievui.

²¹ Tebūna jis žmogaus ir Dievo,

kaip žmogaus ir jo bičiulio, teisėju.

²² Juk dar praeis keletas metų,

ir aš nueisiu keliu, kuriuo nebegrįžtama.