¹ Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:

² „Argi išmintingas žmogus turėtų atsakyti vėjų kalba

ir prisipildyti rytų vėjo?

³ Argi jis turėtų įrodinėti tauškalais,

jokios vertės neturinčiais žodžiais?

⁴ Tu net Dievo baimę atmeti

ir nuo maldos Dievui susilaikai.

⁵ Tavo kaltė pamoko tavo burną,

užtat tu ir renkiesi suktą kalbą.

⁶ Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia,

tavo lūpos prieš tave liudija.

⁷ Argi tu žmonijos pirmagimis?

Nejau buvai sukurtas anksčiau už kalvas?

⁸ Argi klauseisi Dievo taryboje?

Nejau vien sau priskiri išmintį?

⁹ Ką tu žinai, ko mes nežinome,

arba ką supranti, kas mums neaišku?

¹⁰ Mūsų pusėje ­ seni žilagalviai vyrai,

kur kas senesni už tavo tėvą.

¹¹ Argi tau per maža Dievo paguodos ­ žodžio,

kad jis švelniai su tavimi elgiasi?

¹² Kas atėmė iš tavęs širdį,

kodėl apsiblausė tavo akys,

¹³ kad atgręži savo dvasią prieš Dievą

ir leidi sau taip šnekėti?

¹⁴ Kas tas mirtingasis,

kad galėtų būti švarus,

ar gimusis iš moters,

kad galėtų būti teisus Dievo akyse?

¹⁵ Dievas nepasitiki net savo šventaisiais,

net dangus jam atrodo nešvarus.

¹⁶ Tad ką ir sakyti

apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų,

geriantį nedorybes kaip vandenį!

¹⁷ Aš tau parodysiu, jei manęs klausysiesi,

ir paaiškinsiu tau, ką mačiau.

¹⁸ Išminčiai mane išmokė,

o jie buvo ištikimi savo protėviams,

¹⁹ kuriems vieniems Dievas davė šį kraštą;

jokie svetimšaliai tarp jų nesimaišė.

²⁰ Nedoras žmogus raitosi kančioje

per visas savo dienas.

Engėjui skirti metai suskaičiuoti.

²¹ Siaubo klyksmas aidi jo ausyse;

ramybės metu užklumpa jį plėšikai.

²² Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi;

kalavijas įžūliai žiūri jam į akis.

²³ Jis bastosi, ieškodamas duonos,

klausinėdamas: ‘Kur ji?’

Jis žino, kad tamsybės diena jam parengta.

²⁴ Nerimas ir skausmas jam kelia baimę,

pribloškia

kaip karalių, pasirengusį mūšiui.

²⁵ Juk jis kėlė ranką prieš Dievą

ir drįso įžeisti Visagalį,

²⁶ įžūliai jį puldamas

su savo stambiu gaubtu skydu.

²⁷ Aptukęs jo veidas,

nuo lašinių išsipūtęs juosmuo.

²⁸ Jis gyvens sugriautuose miestuose,

namuose, kuriuose niekas nebegyvens,

nes jiems skirta tapti griuvėsių krūvomis.

²⁹ Turtingas jis nebus;

jo turtai neišliks,

nes jis neįleis šaknų į žemę.

³⁰ Nuo mirties tamsybės jis nepabėgs,

bus kaip medis,

kurio atžalas nusvilins liepsna;

jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo.

³¹ Tenepasitiki jis tuščiais įsikalbėjimais

apgaudinėdamas save,

nes tuščia apgaulė bus jo atlygis.

³² Nuvys jis pirma laiko,

ir jo šakos daugiau nebesužaliuos.

³³ Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges

tarsi vynmedis

ir numes savo žiedus

tarsi alyvmedis.

³⁴ Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga,

ir ugnis suryja kyšininkų palapines.

³⁵ Juk jie sumano kėslus, gimdo pikta,

o jų širdis rengia apgaulę.“