¹ O Jobas atsakydamas tarė: ² „Kiek ilgai mane kankinsite

ir skaudinsite savo žodžiais?

³ Jau dešimtą kartą užgauliojate mane;

argi ne gėda jums mane skaudinti?

⁴ Net jei tikrai būčiau suklydęs,

mano klaida lieka su manimi.

⁵ Jei iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane

ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės,

⁶ žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė

ir užmetė ant manęs savo kilpą.

⁷ Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ ­ nėra, kas atsakytų;

net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.

⁸ Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti,

ir apgaubė mano taką tamsybe.

⁹ Jis nuvilko nuo manęs mano garbę

ir nuėmė vainiką man nuo galvos.

¹⁰ Jis triuškina mane iš visų pusių,

išrovęs mano viltį kaip medį.

¹¹ Jis supyko ant manęs ir įniršo;

laiko mane vienu savo priešininkų.

¹² Būriai jo karių vieningai artinasi,

darosi kelią mane užpulti

ir statosi stovyklą aplink mano palapinę.

¹³ Nuo manęs jis atitolino mano brolius,

visiškai atšalo man mano pažįstami.

¹⁴ Mano giminaičiai

ir artimi draugai manimi nesirūpina.

¹⁵ Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo;

mano tarnaitės laiko mane svetimu,

tapau svetimšaliu jų akyse.

¹⁶ Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia,

nors ir nuoširdžiai prašau.

¹⁷ Mano žmona bjaurisi mano kvapu;

mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės.

¹⁸ Net paaugliai iš manęs tyčiojasi;

kai atsistoju, jie šaiposi iš manęs.

¹⁹ Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi;

tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras.

²⁰ Vien oda ir kaulai liko iš manęs,

vos vos išsigelbėjau.

²¹ Pasigailėkite manęs!

Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai,

nes mane ištiko Dievo ranka!

²² Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas?

Nejau jums dar negana mane kankinti?

²³ O, kad mano žodžiai būtų užrašyti!

O, kad jie būtų surašyti į knygą!

²⁴ O, kad geležies plaktuku ir švinu

jie būtų amžinai iškalti ant uolos!

²⁵ Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas;

galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje^[i1].

²⁶ Net kai liga jau bus suėdusi mano odą,

savo kūnu matysiu Dievą.

²⁷ Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!

To trokšta širdis mano krūtinėje!

²⁸ Klausiate savęs: ‘Kaip galime labiausiai jį priblokšti?’

ir sakote: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’

²⁹ Tad patys bijokitės kalavijo,

nes pyktis nusipelno kalavijo bausmės,

idant žinotumėte, jog yra kam teisti.“