¹ Tada Bildadas Šuachas atsakydamas tarė:

² „Kiek ilgai tu ieškosi žodžių?

Leisk pailsėti liežuviui,

ir tada mes kalbėsime.

³ Kodėl žiūri į mus kaip į galvijus?

Kodėl mes kvaili tavo akyse?

⁴ Savo pykčiu tik save žaloji:

argi žemės darna dėl tavęs bus suardyta,

ar uola bus perkelta iš savo vietos?

⁵ Iš tikrųjų nedorėlio šviesa užgesinta,

ir jo ugnies liepsna nebešviečia.

⁶ Šviesa jo palapinėje aptemusi,

ir žibintas virš jo galvos užgesintas.

⁷ Jo platūs žingsniai susiaurėję,

jam kiša koją jo paties kėslai.

⁸ Savo paties kojomis jis patenka į vilkduobę,

užžengia ant spąstų.

⁹ Spąstai sučiumpa jį už kojos,

kilpa jį pagauna.

¹⁰ Kilpa jam paslėpta žemėje,

spąstai ­ ant tako.

¹¹ Iš visų pusių jį gąsdina baidyklės,

vejasi iš paskos.

¹² Alkis atima jam jėgas,

nelaimė stovi šalia ir laukia.

¹³ Liga naikina jo odą,

mirties pirmagimis^[i1] maitinasi jo sąnariais.

¹⁴ Mirtis paima jį iš palapinės,

kur gyveno saugus,

ir nutempia pas siaubo karalių.

¹⁵ Dabar bet kas gali gyventi jo palapinėje;

siera išbarstoma tavo buveinėje.

¹⁶ Apačioje jam padžiūva šaknys,

viršuje nuvysta jo šakos.

¹⁷ Visų užmirštas jis žemėje;

niekas daugiau nebeatsimena, kad jo būta.

¹⁸ Išvarytas jis iš šviesos į tamsybę,

išvytas iš gyvųjų pasaulio.

¹⁹ Be sūnaus, be vaikaičio savo tautoje,

nei išlikusio gyvo nė vieno jo buveinėje.

²⁰ Vakarų šalių gyventojai baisisi jo likimu,

rytiečius apima siaubas.

²¹ Tikrai tókios nedoro žmogaus buveinės,

tokia vieta žmogaus, kuris nepažįsta Dievo.“