¹ Cofarui Tada Jobas atsakydamas tarė:

² „Iš tikrųjų jūs ypatingi žmonės,

ir išmintis mirs jums numirus!

³ Bet ir aš kaip jūs turiu smegenis;

nesu už jus menkesnis.

Bet tiek to, kas to nežino?

⁴ Tapau pajuoka savo bičiuliams.

‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi,

yra teisus ir be priekaištų žmogus’, ­ tai pajuoka.

⁵ Savimi patenkintieji niekina nelaimę;

ji ištinka tuos, kurių kojos dreba.

⁶ Plėšikų palapinėse ramu,

saugiai gyvena tie, kurie Dievą pykdo,

tarsi laikytų Dievą savo rankose.

⁷ Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys,

padangių paukščių, ir jie tau pasakys.

⁸ Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys,

jūros žuvų, ir jos tau paaiškins.

⁹ Kas iš jų visų nežino,

kad VIEŠPATIES ranka tai padarė?

¹⁰ Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis

ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.

¹¹ Ar ne ausis svarsto žodžius,

kaip gomurys ragauja maistą?

¹² Ar ne išmintį slepia žili plaukai,

o ilgas amžius ­ supratimą?

¹³ Dievo yra išmintis ir galybė,

jam priklauso patarimas ir supratimas.

¹⁴ Kai jis nugriauna, kas gali atstatyti?

Kai jis žmogų įkalina, kas gali jį išlaisvinti?

¹⁵ Kai sulaiko vandenis, ištinka sausra,

kai pasiunčia juos, jie aptvindo žemę.

¹⁶ Jo yra jėga ir išmintis;

jis valdo ir tą, kuris klysta,

ir tą, kuris klaidina.

¹⁷ Patarėjus paleidžia eiti basomis,

o teisėjus išveda iš proto.

¹⁸ Jis atpalaiduoja karalių varžtus

ir diržu suveržia jiems strėnas.

¹⁹ Kunigus paleidžia eiti basomis,

o galinguosius sunaikina.

²⁰ Patikimiems vyrams atima žadą,

o seniūnams ­ sveiką protą.

²¹ Didžiūnams užkaria gėdą,

o stipruoliams nujuosia diržus.

²² Atskleidžia tamsybių gelmes,

apšviečia mirusiųjų buveinės tamsą.

²³ Išaukština tautas, o paskui jas sunaikina,

išaugina tautas, o paskui jas palieka.

²⁴ Žemės valdovams atima protą

ir palieka juos klajoti tyruose be kelio.

²⁵ Jie grabaliojasi tamsoje be šviesos,

į visas puses svirduliuodami tarsi girti.

¹ Taip, savo akimis visa tai mačiau,

savo ausimis tai girdėjau ir suvokiau.

² Ką jūs žinote, tai ir aš žinau.

Nesu už jus menkesnis.

³ Vis dėlto kalbėsiu Visagaliui,

­ aš noriu ginti savo bylą Dievo akivaizdoje.

⁴ O jūs drabstotės melu,

visi jūs ­ netikę gydytojai!

⁵ O, kad jūs iš viso tylėtumėte,

tai būtumėte išmintingi!

⁶ Tad išgirskite mano bylą,

išklausykit priekaištus iš mano lūpų.

⁷ Argi gindami Dievą jūs meluosite,

dangstysitės apgaulėmis?

⁸ Argi būsite jam šališki

ir stosite byloje už Dievą?

⁹ Argi išeis jums į gera, kai būsite ištirti?

Nejau galite jį apgauti,

kaip žmogus apgauna žmogų?

¹⁰ Jis tikrai jus išbars,

jeigu savo širdyje esate jam šališki.

¹¹ Argi jo didybė jūsų negąsdins

ir jo baimė jūsų neapims?

¹² Jūsų pamokymai ­ kaip pelenai,

o jūsų gynyba ­ molio skydas.

¹³ Tad patylėkite, išsakysiu, ką galvoju.

Nesvarbu, kas man atsitiks.

¹⁴ Įsikandęs dantyse nešiu savo kūną

ir ant delno pasidėsiu gyvastį.

¹⁵ Nors jis ir gali mane užmušti,

pasitikiu juo;

prieš jį ginsiu savo kelius.

¹⁶ Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir jis mane išgelbės,

nes nedoras žmogus nedrįstų stoti priešais Dievą.

¹⁷ Tad dėkitės į širdį mano žodžius,

tebūna jūsų ausyse tai, ką pasakiau.

¹⁸ Štai parengiau savo bylą

ir žinau, kad būsiu išteisintas.

¹⁹ Kas nori stoti į teismą prieš mane?

Sutinku iš anksto būti nutildytas ir mirti!

²⁰ Tik suteik man du dalykus,

tuomet nesislėpsiu nuo tavo veido:

²¹ atitolink savo ranką nuo manęs ir neleisk,

kad tavęs išsigąsčiau.

²² Tada šauk, ir aš atsakysiu,

arba leisk man pirmam kalbėti ir man atsakyk.

²³ Kiek mano kalčių ir nuodėmių?

Parodyk man mano nusižengimą ir mano nuodėmę.

²⁴ Kodėl slepi savo veidą

ir elgiesi su manimi kaip su priešu?

²⁵ Nejau nori gąsdinti vėjo blaškomą lapą

ir pulti vieną sausą šiaudą?

²⁶ Juk meti man karčius kaltinimus

ir baudi mane už jaunystės kaltes.

²⁷ Mano kojas įdėjai į šiekštą,

stebi visus mano takus

ir seki mano pėdsakais.

²⁸ Žmogus sudūlėja kaip puvėsis,

kaip kandžių suėstas drabužis.

¹  Žmogus, gimęs iš moters,

gyvena trumpai, bet turi daug vargo,

² pražysta kaip gėlė ir nuvysta,

praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.

³ Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis

ir kvieti teistis su tavimi!

⁴ Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus?

Niekas negali.

⁵ Iš tikrųjų jo dienos suskaitytos,

tu žinai jo mėnesių skaičių

ir nustatei ribas, kurių peržengti jis negali.

⁶ Nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų,

kol tarsi samdinys baigs dienos darbą!

⁷ Juk medis turi vilties:

nukirstas jis vėl ataugs,

ir atžalų jam netrūks.

⁸ Nors jo šaknys žemėje pasensta,

ir jo kelmas trūnija dulkėse,

⁹ vandens kvapo paliestas

jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas.

¹⁰ Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis;

kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą,

kur jis tada?

¹¹ Kaip vanduo išgaruoja iš ežero,

kaip upė nusenka ir išdžiūsta,

¹² taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia.

Jis pabus tik kai dangaus nebebus;

tik tada jis bus pažadintas iš miego.

¹³ O, kad paslėptum mane Šeole,

apsaugotum, kol praeis tavo įniršis,

nustatytum laiką ir atmintum mane!

¹⁴ Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?

Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau,

kol ateis kas manęs paleisti.

¹⁵ Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau,

ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio.

¹⁶ Juk tada mano žingsnių nebeskaičiuotum,

nebekreiptum akių į mano nuodėmę.

¹⁷ Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše,

tu uždengtumei mano kaltę.

¹⁸ Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa,

kaip uola pajuda iš savo vietos,

¹⁹ kaip vanduo išgraužia akmenis,

kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę,

taip tu sunaikini žmogaus viltį.

²⁰ Įveiki jį amžinai, ir jis miršta,

pakeiti jo veidą ir išsiunti.

²¹ Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino;

jie išgėdinti, o jis to nepastebi.

²² Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia

ir tik savęs gedi.“

¹ Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:

² „Argi išmintingas žmogus turėtų atsakyti vėjų kalba

ir prisipildyti rytų vėjo?

³ Argi jis turėtų įrodinėti tauškalais,

jokios vertės neturinčiais žodžiais?

⁴ Tu net Dievo baimę atmeti

ir nuo maldos Dievui susilaikai.

⁵ Tavo kaltė pamoko tavo burną,

užtat tu ir renkiesi suktą kalbą.

⁶ Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia,

tavo lūpos prieš tave liudija.

⁷ Argi tu žmonijos pirmagimis?

Nejau buvai sukurtas anksčiau už kalvas?

⁸ Argi klauseisi Dievo taryboje?

Nejau vien sau priskiri išmintį?

⁹ Ką tu žinai, ko mes nežinome,

arba ką supranti, kas mums neaišku?

¹⁰ Mūsų pusėje ­ seni žilagalviai vyrai,

kur kas senesni už tavo tėvą.

¹¹ Argi tau per maža Dievo paguodos ­ žodžio,

kad jis švelniai su tavimi elgiasi?

¹² Kas atėmė iš tavęs širdį,

kodėl apsiblausė tavo akys,

¹³ kad atgręži savo dvasią prieš Dievą

ir leidi sau taip šnekėti?

¹⁴ Kas tas mirtingasis,

kad galėtų būti švarus,

ar gimusis iš moters,

kad galėtų būti teisus Dievo akyse?

¹⁵ Dievas nepasitiki net savo šventaisiais,

net dangus jam atrodo nešvarus.

¹⁶ Tad ką ir sakyti

apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų,

geriantį nedorybes kaip vandenį!

¹⁷ Aš tau parodysiu, jei manęs klausysiesi,

ir paaiškinsiu tau, ką mačiau.

¹⁸ Išminčiai mane išmokė,

o jie buvo ištikimi savo protėviams,

¹⁹ kuriems vieniems Dievas davė šį kraštą;

jokie svetimšaliai tarp jų nesimaišė.

²⁰ Nedoras žmogus raitosi kančioje

per visas savo dienas.

Engėjui skirti metai suskaičiuoti.

²¹ Siaubo klyksmas aidi jo ausyse;

ramybės metu užklumpa jį plėšikai.

²² Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi;

kalavijas įžūliai žiūri jam į akis.

²³ Jis bastosi, ieškodamas duonos,

klausinėdamas: ‘Kur ji?’

Jis žino, kad tamsybės diena jam parengta.

²⁴ Nerimas ir skausmas jam kelia baimę,

pribloškia

kaip karalių, pasirengusį mūšiui.

²⁵ Juk jis kėlė ranką prieš Dievą

ir drįso įžeisti Visagalį,

²⁶ įžūliai jį puldamas

su savo stambiu gaubtu skydu.

²⁷ Aptukęs jo veidas,

nuo lašinių išsipūtęs juosmuo.

²⁸ Jis gyvens sugriautuose miestuose,

namuose, kuriuose niekas nebegyvens,

nes jiems skirta tapti griuvėsių krūvomis.

²⁹ Turtingas jis nebus;

jo turtai neišliks,

nes jis neįleis šaknų į žemę.

³⁰ Nuo mirties tamsybės jis nepabėgs,

bus kaip medis,

kurio atžalas nusvilins liepsna;

jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo.

³¹ Tenepasitiki jis tuščiais įsikalbėjimais

apgaudinėdamas save,

nes tuščia apgaulė bus jo atlygis.

³² Nuvys jis pirma laiko,

ir jo šakos daugiau nebesužaliuos.

³³ Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges

tarsi vynmedis

ir numes savo žiedus

tarsi alyvmedis.

³⁴ Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga,

ir ugnis suryja kyšininkų palapines.

³⁵ Juk jie sumano kėslus, gimdo pikta,

o jų širdis rengia apgaulę.“