¹  Žmogus, gimęs iš moters,

gyvena trumpai, bet turi daug vargo,

² pražysta kaip gėlė ir nuvysta,

praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.

³ Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis

ir kvieti teistis su tavimi!

⁴ Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus?

Niekas negali.

⁵ Iš tikrųjų jo dienos suskaitytos,

tu žinai jo mėnesių skaičių

ir nustatei ribas, kurių peržengti jis negali.

⁶ Nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų,

kol tarsi samdinys baigs dienos darbą!

⁷ Juk medis turi vilties:

nukirstas jis vėl ataugs,

ir atžalų jam netrūks.

⁸ Nors jo šaknys žemėje pasensta,

ir jo kelmas trūnija dulkėse,

⁹ vandens kvapo paliestas

jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas.

¹⁰ Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis;

kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą,

kur jis tada?

¹¹ Kaip vanduo išgaruoja iš ežero,

kaip upė nusenka ir išdžiūsta,

¹² taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia.

Jis pabus tik kai dangaus nebebus;

tik tada jis bus pažadintas iš miego.

¹³ O, kad paslėptum mane Šeole,

apsaugotum, kol praeis tavo įniršis,

nustatytum laiką ir atmintum mane!

¹⁴ Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?

Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau,

kol ateis kas manęs paleisti.

¹⁵ Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau,

ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio.

¹⁶ Juk tada mano žingsnių nebeskaičiuotum,

nebekreiptum akių į mano nuodėmę.

¹⁷ Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše,

tu uždengtumei mano kaltę.

¹⁸ Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa,

kaip uola pajuda iš savo vietos,

¹⁹ kaip vanduo išgraužia akmenis,

kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę,

taip tu sunaikini žmogaus viltį.

²⁰ Įveiki jį amžinai, ir jis miršta,

pakeiti jo veidą ir išsiunti.

²¹ Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino;

jie išgėdinti, o jis to nepastebi.

²² Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia

ir tik savęs gedi.“