ĮVADAI IR RAKTAI
Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ
B E N D R A S I S Į V A D A S Į B I B L I J Ą (planas)
1. PIRMINĖS PASTABOS ››
1.1. Pavadinimo (-ų) aptartis: TaNaK, Biblija, Šventas Raštas, Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas
Judaizme įkvėptų knygų visuma nevadinama Biblija. Seniausias pavadinimas, kuriuo čia apibrėžiamas koks nors konkretus įkvėptu laikomas raštas, yra tiesiog knyga (arba dgs. knygos), hebr. sēfer (dgs. sefārîm). Pirmą kartą daugiskaitos forma jis aptinkamas Danieliaus knygoje, nurodant į Senojo Testamento raštijos visumą (plg.
Dan 9, 2). Čia sąvokos tampa reliatyvios – tai, kuo krikščionybėje vadinama viena krikščionių Biblijos dalis, t. y. Senasis Testamentas, judaizmui toks nėra, nes jam šventa sēfer neturi tęstinumo Naujajame Testamente, kaip mums, krikščionims. Žydai savo šventus raštus vadina trijų dalių Tôrāh, Nebî'îm ir Ketûbîm vardais, kas reiškia Įstatymas, Pranašai ir Raštai. Arba kartais jie vartoja akronimą TaNaK, t. y. tiesiog trijų dalių pavadinimų sutrumpinimą iš pirmųjų žodžių priebalsių T–N–K.
Žodis Biblija yra graikiškos kilmės. Jis pirmiausia pasirodo tuose Senojo Testamento tekstuose, kurie buvo parašyti graikų kalba, o vėliau ir graikiškame hebrajų Biblijos vertime. Taigi graikų kalbos žodžio biblos („knyga, ritinys“) mažybinis vedinys biblíon čia yra bendriausias terminas, nurodantis į šventų raštų visumą arba į konkrečią knygą. Kokybinio būdvardžio hagios (šventas) daugiskaitos forma frazėje biblía hagia (kilm. šventųjų knygų) pirmą kartą aptinkama
1 Mak 12, 9. Įdomu tai, kad žodžio biblía daugiskaitinę formą perima Vulgata, lotyniškasis Senojo Testamento vertimas. O iš čia jis patenka ir į modernias kalbas, kur vartojamas jau kaip vienaskaitinis daiktavardis – Biblija, Bible, Bibbia, Bibel, Biblia ir t.t . Taigi Biblija reiškia tiesiog Knyga. Jau vien pats vardas nusako ir „skonį“, ir „svorį“ šios Knygos, kurią žmonės neatsitiktinai dar vadina Knygų Knyga.
Žydai Biblijos niekada nevadina raštu. Tiesa, kartais taip sakoma nurodant kokią nors konkrečią knygą. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, judaizmo tradicijoje Biblija dar buvo įvardijama tiesiog miqrā' (liet. „skaitymas“). Šiuo terminu nieko nepasakoma apie Biblijos turinį, bet juo įvardijamas žodinėje kultūroje vyravęs paprotys – Dievo žodis šventykloje, o vėliau ir sinagogose tikinčiųjų bendrijai tiesiog turėjo būti skaitomas, kitokios prieigos, kaip tik žodinis skelbimas, prie jo nebuvo2. Iki šių dienų Sinagogos pamaldų tradicijoje šis ritualas išliko sakralus. Kaip jo metu šlovinama Dievo dovanota Izraelio vaikams Tôrāh, taip šiandien ir mes, krikščionys, savo liturgijoje šlovinam tą Tôrāh, kurį tas pats Dievas mums dovanojo Jėzuje Kristuje.
Terminas grafé (liet. „raštas“), kaip nuoroda į Bibliją, pirmą kartą aptinkamas graikiškame Senojo Testamento vertime. Naujajame Testamente žodžiu grafé įvardijamas visas Senasis Testamentas. Kai kada jis čia vartojamas vienaskaita (plg. Rom 11, 2; Gal 3, 8–22), o kai kada daugiskaita (plg. Mt 21, 42;
Mt 26, 54;
Mk 14, 49;
Lk 24, 27.32.45;
Jn 5, 39;
Rom 15, 4;
1 Kor 15, 3–4 ). Kartais prie šio daiktavardžio pridedami kokybiniai būdvardžiai, pavyzdžiui, šventas (plg.
Rom 1, 2) ar įkvėptas (plg.
2 Tim 3, 16). Galima sakyti, kad pavadinimą Šventas Raštas krikščionybė perima iš Naujojo Testamento raštijos. Ir jis turi tiek pat akivaizdų biblinį pagrindą kaip ir pavadinimas Biblija. Tik pirmasis šiandien plačiau yra paplitęs katalikiškoje tradicijoje3.
Krikščionybėje, žinia, Biblija yra dalijama į dvi dalis – Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą. Čia susiduriame su įdomiu reiškiniu. Jeigu paklausime, ką žodis testamentas reiškia šiandieninėje mūsų kalboje, tai, ko gero, neteks suabejoti – testamentas išreiškia paskutinę kieno nors valią. Galime netgi sakyti testamentas yra paskutinė valia. Ar taip ir turėtume suprasti šį žodį, vadindami juo abi krikščionių Biblijos dalis? Ne visai yra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Dažnai net nesusimąstome ir savaime vienam ar kitam žodžiui suteikiame tokią reikšmę, kokią jis šiandien turi mūsų aplinkoje. Šiuo atveju žodis testamentas yra akivaizdus pavyzdys. Testamentum yra lotynų kalbos žodis ir reiškia liudijimas. Iš čia jis pateko į mūsų, taip pat ir į kitas modernias kalbas. Tai ką vis dėlto jis reiškia, kai juo aptariama krikščionių Biblija?
Biblijos vertėjai į lotynų kalbą žodžiu testamentum dažnai verčia hebrajų kalbos žodį berît, kuris reiškia sandora, sutartis. Berît antikiniuose Artimuosiuose Rytuose, taip pat ir Biblijos tautoje, turėjo juridinį atspalvį. Juo paprastai būdavo nusakoma dvišalė sutartis tarp lygių ar nelygių, galios požiūriu, partnerių, kurie vienas kitam kažką įsipareigodavo. Iš teisinės sferos terminas berît pateko ir į teologinę, t. y. Biblijos tauta šiuo žodžiu įvardijo tarpasmeninius savo santykius su ją pašaukusiu ir prašnekinusiu Dievu. Biblija iš esmės mums ir pasakoja Dievo sandoros su žmonija istoriją. Jis sudaro berît su Nojumi (plg. Pr 9, 11), su Abraomu (plg. Pr 15, 18), su Izraeliu (plg.
Iš 19, 5) ir t. t., berît tam tikrais Izraelio tautos istorijos momentais atnaujinama (plg.
Joz 24, 16–25;
Neh 8, 1–12).
Tačiau berît tarp Dievo ir žmogaus nėra paprasčiausia sutartis ar susitarimas. Tai tam tikra vienybės tarp dviejų būsena arba jų bendrystė, steigiama Dievo malonės ir žmogaus atvirumo jai veiksmais. Berît yra pažadas. Dievo pažadas – dovaną teikti, žmogaus pažadas – į ją atsiliepti. Todėl berît tuo pačiu metu galime aptarti ir kaip duotį, ir kaip užduotį. Išganymo istorijoje berît santykis turi įtampos žymę – jis pilnas lūžių, nusivylimų ir naujų pradžių. Žmogus šį santykį, arba šią bendrystės būseną, dažai išduoda, Dievas – ne, jis šiame santykyje yra ištikimas. Galiausiai jis pažada Izraelio ir Judo namams naują berît, naują Įstatymą, užrašytą ne akmeninėse plokštėse, bet įdiegtą į širdį (plg.
Jer 31, 31–34 ). Iš šio pranašo Jeremijo teksto išplaukia ir pavadinimas Naujasis Testamentas, arba, laikydamiesi hebrajiško žodžio prasmės, turėtume sakyti Naujoji Sandora (gr. kainè diatékē). Jėzus šį posakį vartojo Paskutinės Vakarienės metu (plg.
Mt 26, 28;
Lk 22, 20). O apaštalas Paulius Izraelio šventus raštus vadino Senąja Sandora, gr. pálē diatékē (plg.
2 Kor 3, 14 ). Įdomu tai, kad Siracidas Sandoros knyga vadina Įstatymą, Tôrāh, t. y. pirmąsias penkias Biblijos knygas (plg.
Sir 24, 23).
Taigi dabar tampa aišku, kad pavadinti dvi krikščionių Biblijos dalis Senuoju ir Naujuoju Testamentu yra daug daugiau negu įvardyti tai kaip vienašalės Dievo valios pareiškimą žmonijos atžvilgiu „senuoju“ ir „naujuoju“ išganymo istorijos tarpsniais. Hebrajų kalbos žodžio berît prasmė šiuo atveju mus daug ko išmoko – Biblija nėra paprasčiausiai testamentum. Šio lotynų kalbos žodžio prasmės reikia ieškoti platesniame kontekste negu pati lotyniškoji kultūra, kadangi testamentum visų pirma čia įgauna berît prasmę. O Biblija saugo ir pasakoja dviejų berît istoriją, kuri Jėzuje Kristuje atsiveria kaip naujo kūrimo pradžia.
______________________________________________________________
2 Plg. ABD.
3 Plg. Artola, A.M.–Sanchez Caro, J.M., Bibbia e Parola di Dio, Brescia 1994, p. 18.
