BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 10 22 Sekmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ

B E N D R A S I S   Į V A D A S   Į   B I B L I J Ą (planas)

‹‹‹ atgal toliau ›››  

1. PIRMINĖS PASTABOS ››

1.2. Biblijos knygų skaičius, išorinis bei vidinis jų suskirstymas

Biblija, žinia, yra daugelio knygų antologija. Kaip matėme, jau ir pats terminas Biblija, mus pasiekęs iš daugiskaitinio graikų kalbos daiktavardžio biblía, informuoja apie tai, kad čia turime reikalą su daugeliu knygų vienoje Knygoje. Religijų istorijoje Biblija yra unikali knyga, visų pirma tuo požiūriu, kad joje telpa apreiškimo turinys, kuriuo savo egzistenciją grindžia ir pateisina dvi didžiosios monoteistinės pasaulio religijos – judaizmas ir krikščionybė. Kalbant apie Biblijos knygų sakaičių, susiduriama su tam tikrais nelygumais. Pirmiausia dėl to, kad judaizmui Biblija baigiasi ten, kur krikščionybei baigiasi Senasis Testamentas, pirmoji jos Biblijos dalis. Krikščionybei Biblija, taigi ir apreiškimas, tęsiasi Naujajame Testamente, nes Jėzaus Kristaus Asmenyje ji pamato ir priima galutinį Dievo žodį žmonijai, vadinasi, išganymo slėpinio apreiškimo pilnatvę. Be to, tam tikri skirtumai yra ir tarp pačių krikščioniškų tradicijų: viena vertus, katalikybės, ortodoksijos bei rytų Bažnyčių, kita vertus – protestantizmo, išsišakojusio į daugelį denominacijų.

Taigi aiškumo dėlei čia skaitytojui pateikiame pirmines žinias apie išorinį bei vidinį Biblijos knygų suskirstymą bei jų skaičių judaizme ir krikščioniškose tradicijose, kol kas nuošalyje palikdami šio klausimo svarstymą tiek istoriniu, teik teologiniu požiūriu.

Lyginant judaizmo bei krikščioniškąsias tradicijas, iškart susiduriama su faktu, kad čia smarkiai varijuoja knygų skaičius. Ir ne vien todėl, kad krikščionių Biblija dar turi 27 Naujojo Testamento knygas. Nelygumų tarp tradicijų yra ir dėl paties Senojo Testamento knygų skaičiaus. Biblija, kaip teologinė–literatūrinė visuma, pagal tam tikrus kriterijus yra skirstoma į keletą dalių. Šis skirstymas, vėlgi atsižvelgiant į skirtingas tradicijas, yra kiekvienai jų savitas.

Hebrajišką Bibliją, arba TaNaK, sudaro 39 knygos. Žinoma, čia turimas omenyje tik krikščionių Senasis Testamentas. Katalikiškoje tradicijoje, pavyzdžiui, Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos. Skirtumas ryškus. Taip atsitinka todėl, kad žydai 7 knygų išvis nepripažįsta kanoniškomis arba, galime sakyti, dėl tam tikrų priežasčių nelaiko jų įkvėptomis. Tai Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabiejų, Išminties, Siracido ir Barucho knygos, taip pat kai kurios Esteros ir Danielio knygų dalys. Kai kada mokslinėje literatūroje gali būti nurodytos tik 22, bet ne 39 kanoniškos TaNaK knygos. Taip yra todėl, kad čia kai kurios knygos skaičiuojamos jungiant jas į grupes (žr. 1 schemą). Kai kas čia bando įžvelgti sąsajas su hebrajų kalbos alfabetu, kurį sudaro būtent 22 raidės (priebalsės). Visa TaNaK, kaip jau minėjome, skirstoma į tris dalis – Tôrāh, Nebî'îm ir Ketûbîm. Nėra aišku, kada tiksliai šis skirstymas tapo standartiniu ir kada susiformavo šios knygų kolekcijos. Anksčiau vyravo požiūris, kad šis skirstymas atspindi ir pačios Biblijos formavimosi etapus. Vadinasi, pirmiausia buvo parašyta Tôrāh, po to Nebî'îm ir galiausiai Ketûbîm. Tačiau istorinės–kritinės Biblijos studijos tokį požiūrį paneigė, ir šiandien jau tapo akivaizdu, kad, pavyzdžiui, kai kurie pranašų raštijos tekstai buvo parašyti pirmiau negu Tôrāh (žr. Senojo Testamento formavimasis). Krikščionybė gimė judaizmo lopšyje. Iš jo ji ir paveldėjo šias šventų Izraelio raštų kolekcijas, o po ilgų svarstymų dėl Biblijos knygų kanoniškumo pripažino įkvėptais dar ir tuos judaizmui priklausančius religinius raštus, kurių patys rabinai į savo biblinį kanoną nepriėmė. Tai mūsų jau minėtos septynios Senojo Testamento knygos (išsamesnį problematikos svarstymą dėl Biblijos knygų skaičiaus žr. sk. Biblinis kanonas).

Tôrāh (liet. „mokymas“, vėliau tapo įstatymo sinonimu, nes Septuagintos vertėjai tôrāh vertė graikų kalbos žodžiu nomos – „įstatymas“) sudaro pirmosios penkios Biblijos knygos: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knyga. Šias knygas krikščionys taip vadina atsižvelgdami į jų turinį. Tačiau žydai turi skirtingą šių šventų knygų pavadinimų paprotį – jie jas vadina pirmaisiais kiekvienos jų žodžiais (šį paprotį vėliau perėmė popiežiškos enciklikos, kurios taip pat yra tituluojamos pirmaisiais teksto žodžiais). Pradžios knyga yra berē'šît (liet. „pradžioje“), Išėjimo knyga yra weēlleh šemôt (liet. „šie vardai“), Kunigų knyga yra wajjikrā' (liet. „[jis] pašaukė“), Skaičių knyga yra wajedabbēr (liet. „[jis] kalbėjo“), Pakartoto Įstatymo knyga yra 'ēlle haddebārîm (liet. „šie [yra] žodžiai“). Kartais Tôrāh dar vadinama Mozės Teisynu, kadangi antikiniuose Artimuosiuose Rytuose buvo įprasta veikalus vadinti jų protagonistų vardais. Tačiau istorinio pagrindo šis pavadinimas neturi. Taip pat įdomu tai, kad Siracidas savo knygoje Tôrāh vadina Sandoros knyga (Sir 24, 23). Tôrāh Izraelyje visuomet turėjo didžiausią autoritetą kanoniškumo prasme ir, formuojantis visai biblinei raštijai, judaizme buvo kaip kitų raštų kanoniškumo matas (apie tai žr. Senojo Testamento kanono formavimasis).

Kalbant apie patį terminą Tôrāh, reikia pasakyti, kad jis, kaip ir daugelis kitų žodžių hebrajų kalboje, gali turėti įvairių reikšmių. Siaurąja prasme juo vadinamos būtent pirmosios penkios Biblijos knygos, arba Penkiaknygė, nes ji apima Įstatymą, arba Mokymą, kuriuo išrinktoji tauta grindžia tiek istorinę-tautinę, tiek religinę savo tapatybę. Judaizme Tôrāh taip pat gali būti įvardijama visa Biblija, o plačiąja prasme Tôrāh gali būti vadinama ir visa religinė žydų literatūra, tiek biblinė, tiek ne. Galiausiai Tôrāh gali būti vartojamas kaip sinonimas norint įvardyti ir patį judaizmą kaip reiškinį.

Antroji TaNaK dalis yra Nebî'îm, Pranašai (nuo žodžio nabî', liet. „pranašas“). Neî'îm žydai skirsto į ankstyvuosius (hebr. rî'šônîm) ir vėlyvuosius (hebr. 'aharônîm). Pirmiesiems priklauso Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygos, antriesiems – Izaijo, Jeremijo, Ezechielio ir dvylika mažųjų Izraelio pranašų, taip vadinamų dėl reliatyviai mažos jų knygų apimties: tai Ozėjo, Amoso, Joelio, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, ir Malachijo knygos.

Ketûbîm, Raštus (nuo žodžio kātav, liet. „rašyti“), trečiąją TaNaK dalį, sudaro ta biblinė raštija, kuri yra traktuojama kaip Išminties literatūra. Ketûbîm, arba Išminties raštiją, hebrajų Biblijoje sudaro Psalmių, Jobo, Patarlių, Giesmių giesmės, Koheleto, Raudų, Ezros, Nehemijo, 1 ir 2 Kronikų bei, su kai kuriom išimtim, Danieliaus ir Esteros knygos.

Krikščionybė savo istorinę egzistenciją ir tapatybę grindė tikėjimu, kad Jėzaus Kristaus Asmenyje ir jo mokyme išsipildė Izraelio Tôrāh, Nebî'îm skelbta ateities viltis ir visa Ketûbîm išmintis. Jėzus aplinkinių dažnai buvo įtarinėjamas, neva jis norįs panaikinti Įstatymą, mat jo elgesys ne visada atitikdavo fariziejų, tuometinių Įstatymo saugotojų, žvilgsnio standartus (plg. Mt 12, 1–14). Tačiau, kaip liudija evangelistai, šiuo klausimu jo požiūris buvo radikaliai kraštutinis – Jėzus skelbė, kad iš Įstatymo nepradings netgi jota, t. y. pati mažiausia hebrajų alfabeto priebalsė (plg. Mt 5, 18 ). Problema buvo ta, kad Jėzus keitė požiūrį į Įstatymą, bet ne patį Įstatymą. Taigi jame su kaupu susitelkė visos Izraelio viltys, netikėtu rakursu paaiškinusios ir visų šventų raštų prasmę.

Įdomumo dėlei galime pažiūrėti, kaip Senojo Testamento knygos suskirstytos į grupes graikiškame jo vertime Septuagintoje. Čia, lygindami su judaizmo tradicija, iškart pastebėsime, kad neatitinka nei knygų skaičius, nei jų klasifikavimo tvarka. Septuagintoje taip pat randame visą Senojo Testamento raštiją, padalytą į tris knygų grupes.

Pirmoji grupė, vadinama Įstatymas ir Istorija, apima hebrajiškos Biblijos Tôrāh bei Jozuės, Teisėjų, Rutos, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygas, Ezros, Nehemijo, 1 ir 2 Kronikų, Esteros, Juditos, Tobito, 1 ir 2 Makabiejų knygas. Kita grupė vadinama Poetinėmis knygomis. Ir čia turime Psalmių, Jobo, Patarlių, Giesmių giesmės, Koheleto, Siracido bei Išminties knygas. Pranašai, trečioji grupė, tai Izaijo, Jeremijo, Ezechielio, Ozėjo, Amoso, Joelio, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo, Barucho, Raudų bei Danieliaus knygos4.

Katalikiškoje tradicijoje Biblijos dalijimas į skyrius galutinai nusistovi tik Vulgatoje, lotyniškame visos krikščionių Biblijos vertime. Tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygos čia yra grupuojamos į tirs dalis: Istorines, Didaktines ir Pranašų knygas. Iš visų 46 Senojo Testamento knygų 21 yra Istorinės, tai Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rutos, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių knygos, Ezros, Nehemijo, 1 ir 2 Kronikų, Esteros, Juditos, Tobito, 1 ir 2 Makabiejų knygos. Didaktinių knygų grupei priklauso 7 knygos – Jobo, Psalmių, Patarlių, Kocheleto, Giesmių giesmės, Išminties, Siracido ir Barucho. Pranašų raštija turi 18 knygų – Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezechielio, Danieliaus, Ozėjo, Amoso, Joelio, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo bei Malachijo.

Taigi Senojo Testamento knygų klasifikavimas Vulgatoje yra identiškas Septuagintos tradicijai, skiriasi čia tik knygų grupių pavadinimai.

Kalbant apie protestantiškąją tradiciją, galima pasakyti, kad joje Biblijos kanonas yra identiškas katalikiškajam, išskyrus tas 7 knygas, kurių kanoniškomis nepripažįsta ir judaizmas, tai, kaip jau minėjome, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabiejų, Išminties, Siracido ir Barucho knygos, taip pat kai kurios Esteros ir Danieliaus knygų dalys. Žinia, iki reformacijos laikų krikščionys turėjo vieną, jau nusistovėjusią biblinio kanono tradiciją, bet dėl Reformos įkvėpėjo Martyno Liuterio pradėtos diskusijos Senojo Testamento knygų kanoniškumo klausimu buvo pripažintos tik 39 knygos, o kitos 7, vadinamos deuterokanoninėmis, traktuojamos ne kaip įkvėptos, o naudingos ir geros skaitymui (žr. Biblinis kanonas žydų, katalikų, protestantų ir ortodoksų tradicijose).

Dėl Naujojo Testamento knygų skaičiaus krikščioniškosios tradicijos yra vieningos. Jį sudaro 27 knygos, skirstomos, sekant Vulgata, į tris grupes. Tai 5 istorinės knygos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijos, tai pat Apaštalų darbų knyga, 21 didaktinių raštų grupė, kuriai priklauso visi naujatestamentiniai laiškai ir viena pranašiška knyga – Apokalipsė.

Taigi matome, kad tarp judaizmo ir krikščioniškųjų tradicijų dėl Senojo Testamento knygų skaičiaus ir jų klasifikavimo egzistuoja tam tikri nevienodumai. Knygų kanoniškumo nusistovėjimo klausimą šiose tradicijose svarstysime vėliau. Čia skaitytojui pateikiame lentelę, kuri jam padės sinoptiškai pažvelgti į šiuos nevienodumus:

1 schema: Biblijos (Senojo Testamento) kanonas

Judaizmas Katalikai Protestantai
Tôrāh Istorinės Įstatymas ir Istorija
Pradžios Pradžios Pradžios
Išėjimo Išėjimo Išėjimo
Kunigų Kunigų Kunigų
Skaičių Skaičių Skaičių
Pak.Įstatymo Pak.Įstatymo Pak.Įstatymo
     
Nebî'îm    
rî'šônîm    
Jozuės Jozuės Jozuės
Teisėjų Teisėjų Teisėjų
  Rutos Rutos
1/2 Samuelio 1/2 Samuelio 1/2 Samuelio
1/2 Karalių 1/2 Karalių 1/2 Karalių
  Ezros Ezros
'aharônîm Nehemijo Nehemijo
Izaijo 1/2 Kronikų 1/2 Kronikų
Jeremijo Esteros Esteros
Ezechielio Juditos  
Dvylika Tobito  
  1/2 Makabiejų  
     
Ketûbîm Didaktinės (Išminties) Didaktinės (Išminties)
Psalmių Jobo Jobo
Jobo Psalmių Psalmių
Patarlių Patarlių Patarlių
Giesmių Giesmės Koheleto Koheleto
Rutos Giesmių Giesmės Giesmių Giesmės
Koheleto Išminties  
Raudų Siracido  
Ezros /Nehemijo    
1/2 Kronikų    
Danieliaus    
Esteros    
  Pranašų Pranašų
  Izaijo Izaijo
  Jeremijo Jeremijo
  Ezechielio Ezechielio
  Raudų Raudų
  Barucho  
  Danieliaus Danieliaus
  Ozėjo Ozėjo
  Amoso Amoso
  Joelio Joelio
  Abdijo Abdijo
  Jonos Jonos
  Michėjo Michėjo
  Nahumo Nahumo
  Habakuko Habakuko
  Sofonijo Sofonijo
  Agėjo Agėjo
  Zacharijo Zacharijo
  Malachijo Malachijo

______________________________________________________________
4 Plg. Artola, A.M.–Sanchez Caro, J.M., Bibbia e Parola di Dio, Brescia 1994, p.19

‹‹‹ atgal toliau ›››