¹ Pirmą mėnesį izraelitai ­ visa bendrija ­ atėjo į Cino dykumą. Žmonės apsistojo Kadeše. Ten numirė ir buvo palaidota Mirjama.

² Bendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. ³ Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje! ⁴ Kodėl atvedėte VIEŠPATIES bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? ⁵ Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“

⁶ Paėjėję nuo bendrijos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, Mozė ir Aaronas parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė. ⁷ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ⁸ „Paimk lazdą, surink bendriją tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei galvijus.“

⁹ Mozė paėmė lazdą, buvusią VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. ¹⁰ Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“ ¹¹ Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. ¹² Bet VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau.“ ¹³ Tai buvo vanduo Meribos, kur izraelitai barėsi su VIEŠPAČIU, ir per kurį VIEŠPATS patvirtino savo šventumą.

Edomas nepraleidžia

¹⁴ Mozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko. ¹⁵ Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką, ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius. ¹⁶ Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai dabar mes Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio. ¹⁷ Prašom leisti mums pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu, nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę.’“

¹⁸ Bet Edomas atsakė: „Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju.“ ­ ¹⁹ „Mes laikysimės vieškelio, ­ sakė izraelitai, ­ jei gertume tavo vandens mes ir mūsų galvijai, už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis.“ ²⁰ Bet jis atsakė: „Neisi!“ Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene. ²¹ Edomui atsisakius leisti izraelitams pereiti per savo žemę, Izraelis pasitraukė.

Aarono mirtis

²² Pakilę iš Kadešo, izraelitai atkeliavo prie Horo kalno. ²³ Prie Horo kalno, ant Edomo krašto ribos, VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: ²⁴ „Jau laikas Aaronui eiti pas savo protėvius. Jis neįžengs į kraštą, kurį daviau izraelitams, nes judu abu maištavote prieš mane prie Meribos vandens. ²⁵ Tad paimk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą, užvesk juos ant Horo kalno, ²⁶ nuvilk nuo Aarono drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą. Ten Aaronas bus paimtas pas savo protėvius, ten jis mirs.“ ²⁷ Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Jie užkopė visos bendrijos akyse ant Horo kalno. ²⁸ Mozė nuvilko Aaronui drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė ten, ant kalno viršūnės, o Mozė ir Eleazaras nusileido nuo kalno. ²⁹ Visa bendrija, matydama, kad Aaronas miręs, visi Izraelio namai raudojo Aarono trisdešimt dienų.

¹ Išgirdęs, kad Izraelis ateina per Atarimus, Negebe gyvenęs kanaanietis Arado karalius išėjo kovoti su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos jų į nelaisvę. ² Tada Izraelis padarė šį įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei atiduosi šią tautą į mūsų rankas, mes visiškai sunaikinsime jų miestus.“ ³ VIEŠPATS išklausė Izraelio maldą ir atidavė kanaaniečius. Izraelitai visiškai sunaikino juos ir jų miestus. Todėl ta vieta buvo pavadinta Horma.

Vario žaltys

⁴ Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. ⁵ Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“ ⁶ Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė. ⁷ Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark VIEŠPAČIUI, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė meldėsi už žmones. ⁸ VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ ⁹ Mozė tada padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas.

Izraelitai apeina Moabą

¹⁰ Izraelitai keliavo toliau ir pasistatė stovyklą prie Obotų. ¹¹ Iškeliavę iš Obotų, jie pasistatė stovyklą prie Ije Abarimų, dykumoje į rytus nuo Moabo. ¹² Pakilę iš ten, jie statėsi palapines Zeredo tarpeklyje. ¹³ Iš ten nukeliavo ir pasistatė stovyklą anapus Arnono, tai yra dykumoje, kuri driekiasi nuo amoritų žemės, nes Arnonas yra riba tarp Moabo ir amoritų. ¹⁴ Todėl ir sakoma VIEŠPATIES Karų knygoje:

„Vahebas Sufoje ir tarpekliai,

Arnonas ¹⁵ ir tarpeklių šlaitai,

besidriekiantys Aro buveinės link

ir besišliejantys palei Moabo ribą.“

¹⁶ Iš ten jie keliavo Beero link, tai yra prie to šulinio, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sušauk žmones, duosiu aš jiems vandens.“

¹⁷ Izraelitai giedojo giesmę:

„Prasiveržk, šuliny! ­ giedokite jam! ­

¹⁸ Šulinys, kurį iškasė vadai,

kurį išrausė tautos didžiūnai

skeptru, savo lazdomis.“

Iš Midbaro jie nukeliavo į Mataną, ¹⁹ iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotus, ²⁰ o iš Bamotų į slėnį, kuris yra Moabo šalyje prie Pisgos viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.

Pergalė prieš Sihoną

²¹ Tada Izraelis išsiuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, tardamas: ²² „Leisk man pereiti per tavo kraštą. Mes nepasuksime į laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš tavo šulinių. Eisime Karaliaus vieškeliu, kol pereisime tavo žemę.“ ²³ Sihonas nesutiko leisti Izraeliui pereiti per savo žemę, bet, subūręs visas savo pajėgas, išėjo į dykumą prieš Izraelį ir, atžygiavęs į Jahacą, kovojo su Izraeliu. ²⁴ Izraelis sumušė jį aštriu kalaviju ir užėmė jo kraštą nuo Arnono iki Jaboko ­ iki pat Amono krašto, nes Amono riba buvo įtvirtinta. ²⁵ Izraelis paėmė visus tuos miestus. Izraelis apsigyveno visuose amoritų miestuose, Hešbone ir visose jam pavaldžiose gyvenvietėse.

²⁶ O Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs su ankstesniu Moabo karaliumi ir paėmęs visą jo kraštą iki pat Arnono. ²⁷ Todėl dainiai sako:

„Ateikite į Hešboną, tebūna jis atstatytas;

tebūna Sihono sostinė tvirtai atkurta.

²⁸ Juk ugnis išėjo iš Hešbono,

liepsna iš Sihono miesto.

Ji sunaikino Moabo Arą

ir prarijo Arnono aukštumas.

²⁹ Vargas tau, Moabai!

Esi žuvusi, Kemošo tauta!

Jis leido jo sūnums tapti bėgliais,

jo dukterims būti paimtoms į nelaisvę

pas amoritų karalių Sihoną.

³⁰ Žuvo jų palikuonys

nuo Hešbono iki Dibono;

niokojome, kol ugnis pasiekė Medebą.“

³¹ Taip Izraelis apsigyveno amoritų krašte. ³² Tada Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazero. Užėmę jo gyvenvietes, jie išvarė ten gyvenusius amoritus.

Pergalė prieš Ogą

³³ Tada jie pasuko ir nuėjo keliu į Bašaną. Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį su izraelitais prie Edrėjo. ³⁴ Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo, nes aš duodu tau į rankas jį, visą jo tautą ir visą jo kraštą. Padarysi jam, ką padarei Sihonui, Hešbone gyvenusiam amoritų karaliui.“ ³⁵ Jie užmušė jį, jo sūnus ir visus žmones ­ visus iki vieno, o kraštą paėmė savo nuosavybėn.

¹ Tada izraelitai leidosi į kelionę ir pasistatė stovyklą Moabo lygumose, Užjordanėje, priešais Jerichą.

Moabo karaliaus klasta

² Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams. ³ Moabas nerimo iš baimės dėl tos tautos, nes izraelitai buvo labai gausūs. Moabas drebėjo, bijodamas izraelitų. ⁴ Moabas sakė Midjano seniūnams: „Juk ši gauja nuės švariai visa, kas aplink mus, kaip kad jautis nuėda lauko žolę.“

Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo Moabo karalius. ⁵ Jis išsiuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Bileamą į Petorą, kuris yra giminaičių krašte prie Upės, pakviesti jį, tardamas: „Štai išėjo iš Egipto tauta, ji apdengė visą žemę ir įsikūrė šalia manęs! ⁶ Maldauju, ateik ir prakeik tą tautą, nes ji stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti iš šio krašto, nes žinau, kad ką tu palaimini, tas tikrai palaimintas, o ką prakeiki, tas tikrai prakeiktas.“

⁷ Tad Moabo seniūnai ir Midjano seniūnai išvyko su užmokesčiu rankose už būrimą. Atvykę pas Bileamą, perdavė jam Balako žodžius. ⁸ Šis tarė jiems: „Pasilikite čia šią naktį, duosiu atsakymą, kaip VIEŠPATS man palieps“. Moabo didžiūnai apsistojo pas Bileamą. ⁹ Atėjęs pas Bileamą, Dievas tarė: „Kas tie vyrai, kurie apsistojo pas tave?“ ¹⁰ Bileamas atsakė Dievui: „Moabo karalius Balakas, Ciporo sūnus, atsiuntė man tokį žodį: ¹¹ 'Štai atėjo iš Egipto tauta ir apdengė visą žemę. Tad ateik ir prakeik juos. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti.’“ ¹² Dievas tarė Bileamui: „Neisi su jais, tos tautos neprakeiksi, nes ji palaiminta.“ ¹³ Atsikėlęs kitą rytą, Bileamas pasakė Balako didžiūnams: „Grįžkite į savo kraštą, nes VIEŠPATS atsisakė leisti man eiti su jumis.“ ¹⁴ Moabo didžiūnai iškeliavo ir, sugrįžę pas Balaką, pasakė jam: „Bileamas atsisakė eiti su mumis.“

¹⁵ Balakas vėl pasiuntė didžiūnus, daugiau ir garbingesnius negu pirmieji. ¹⁶ Atvykę pas Bileamą, jie tarė: „Taip kalbėjo Ciporo sūnus Balakas: ‘Prašyčiau neatsisakyti pas mane ateiti. ¹⁷ Aš tave didžiai pagerbsiu, ką tik sakysi, tą darysiu. Ateik, maldauju, prakeik tą tautą.’“ ¹⁸ Bet Bileamas atsakė Balako pareigūnams: „Nors Balakas atiduotų man sidabro ir aukso pilnus namus, negalėčiau padaryti nieko ­ nei mažo, nei didelio dalyko, ­ kas priešinga VIEŠPATIES, mano Dievo, įsakymui. ¹⁹ Prašyčiau ir jus pasilikti čia per naktį, kad galėčiau sužinoti, ką daugiau VIEŠPATS man pasakys.“ ²⁰ Tą naktį Dievas atėjo pas Bileamą ir tarė jam: „Jei tie vyrai atėjo tavęs pasišaukti, kelkis ir eik su jais, bet daryk tik tai, ką sakysiu daryti.“ ²¹ Ryto metą Bileamas atsikėlė ir, pasibalnojęs savo asilą, iškeliavo su Moabo didžiūnais.

Kalbanti asilė

²² Bet jo kelionė sukėlė Dievo pyktį, ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam sutrukdyti. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant asilės. ²³ Pamačiusi ant kelio stovintį angelą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje, asilė pasuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Bileamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią. ²⁴ Tada VIEŠPATIES angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogynų su sienomis iš abiejų pusių. ²⁵ Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Bileamui koją. O šis vėl ją mušė. ²⁶ Tada VIEŠPATIES angelas paėjėjo pirmyn ir atsistojo tokioje siauroje vietoje, kur nebebuvo įmanoma pasukti nei į dešinę, nei į kairę. ²⁷ Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė susmuko po Bileamu. Bileamas įniršo ir mušė asilę lazda. ²⁸ Tada VIEŠPATS atvėrė asilės burną, ir ji tarė Bileamui: „Ką tau padariau, kad mane mušei tuos tris kartus?“ ²⁹ Bileamas atsakė asilei: „Kad tu mane pajuokei! O kad turėčiau rankoje kalaviją! Tuojau pat tave užmuščiau!“ ³⁰ Tačiau asilė tarė Bileamui: „Bet ar aš nesu tavo asilė, ant kurios jodinėjai visą savo gyvenimą ligi šios dienos? Argi esu taip pasielgusi su tavimi kada nors anksčiau?“­ „Ne“, ­ atsakė jis.

³¹ Tada VIEŠPATS atvėrė Bileamui akis. Ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jis nusilenkė ir parpuolė kniūbsčias. ³² VIEŠPATIES angelas tarė jam: „Kodėl mušei savo asilę tuos tris kartus? Štai aš atėjau sutrukdyti, nes tavo kelionė man nepatinka. ³³ Asilė, mane matydama, metėsi į šalį nuo manęs tuos tris kartus. Jei ji nebūtų metusis į šalį, tave būčiau užmušęs, o ją gyvą palikęs.“ ³⁴ Tada Bileamas tarė VIEŠPATIES angelui: „Nusidėjau, nes nežinojau, kad stovėjai ant kelio man pasipriešinti. Todėl dabar, jei tau tai nepatinka, grįšiu namo.“ ³⁵ VIEŠPATIES angelas tarė Bileamui: „Eik su tais vyrais. Bet kalbėk tik tai, ką sakysiu kalbėti.“ Bileamas tada keliavo toliau su Balako didžiūnais.

³⁶ Išgirdęs, kad atvyko Bileamas, Balakas išėjo jo pasitikti prie Ir Moabo, esančio prie Arnono ribos, pačiame šalies pakraštyje. ³⁷ Balakas tarė Bileamui: „Argi nesiunčiau pasiuntinių tavęs pakviesti? Kodėl tada neatėjai pas mane? Argi iš tikrųjų nepajėgsiu tavęs pagerbti?“ ³⁸ Bileamas atsakė Balakui: „Štai atėjau pas tave, bet ar tikrai turiu galios ką nors kalbėti? Aš galiu tarti tik žodį, kurį Dievas įdeda man į lūpas“.

³⁹ Tada Bileamas keliavo drauge su Balaku ir atvyko į Kirjat Hucotus. ⁴⁰ Čia Balakas, paaukojęs jaučių ir avių, patiekė jų Bileamui ir su juo buvusiems didžiūnams.

Pirmas pranašavimas

⁴¹ Kitą dieną Balakas paėmė Bileamą ir užvedė jį ant Bamot Baalo. Iš ten jis galėjo matyti dalį tautos.

¹ Bileamas tarė Balakui: „Pastatyk man čia septynis aukurus ir parūpink septynis jaučius bei septynis avinus.“ ² Balakas padarė, kaip Bileamas buvo paliepęs. Balakas ir Bileamas paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. ³ Tada Bileamas tarė Balakui: „Stovėk čia, prie savo deginamosios aukos, kol aš grįšiu. Gal ateis VIEŠPATS manęs pasitikti. Ką jis man apreikš, tau pasakysiu.“ Ir jis palypėjo ant plikos kalvos.

⁴ Dievas pasitiko Bileamą. „Parengiau anuos septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną“, ­ pasakė jam Bileamas. ⁵ VIEŠPATS, įdėjęs žodį Bileamui į lūpas, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk.“ ⁶ Jis sugrįžo pas Balaką ir žiūri: tas tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su visais Moabo didžiūnais. ⁷ Tada Bileamas ėmė pranašauti, sakydamas:

„Balakas atvedė mane iš Aramo,

Moabo karalius iš Rytų kalnų:

‘Ateik, prakeik man Jokūbą;

ateik, pasmerk Izraelį!’

⁸ Kaip aš galiu prakeikti,

ko Dievas neprakeikė?

Kaip aš galiu pasmerkti tuos,

kurių VIEŠPATS nepasmerkė?

⁹ Net nuo uolų viršūnės aš juos matau,

nuo kalvų juos stebiu.

Štai tauta, atskirai gyvenanti,

ji atokiai laikosi nuo kitų tautų!

¹⁰ Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes

ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių?

Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi,

tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!“

¹¹ Tada Balakas tarė Bileamui: „Ką tu padarei? Aš atvedžiau tave prakeikti mano priešus, o tu juos laiminte palaiminai!“ ­ ¹² „Argi ne tai, ką VIEŠPATS deda man į burną, aš turiu ištikimai pakartoti?“

Antras pranašavimas

¹³ Balakas tarė: „Prašyčiau eiti su manimi į kitą vietą, iš kur galėsi juos matyti. Matysi tik dalį, visų jų nematysi. Tada iš ten juos prakeik.“ ¹⁴ Tada užvedė jį į Cofimo lauką ant Pisgos viršūnės ir, pastatęs septynis aukurus, paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. ¹⁵ Bileamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš ten sutiksiu VIEŠPATĮ.“ ¹⁶ VIEŠPATS sutiko Bileamą ir, įdėjęs žodį jam į lūpas, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk.“ ¹⁷ Bileamas sugrįžo pas jį ir žiūri: jis tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su Moabo didžiūnais. „Ką pasakė VIEŠPATS?“ ­ paklausė Balakas. ¹⁸ Tada Bileamas ėmė pranašauti, sakydamas: „Atsistok, Balakai, ir klausykis;

palenk ausį mano liudijimui, Ciporo sūnau.

¹⁹ Dievas nėra žmogus, kad meluotų,

ar mirtingasis, kad keistų savo mintį.

Tai argi jis neįvykdys,

ką pažadėjo?

Argi jis nepadarys,

ką pasakė?

²⁰ Žiūrėk, aš gavau įsakymą palaiminti:

kai jis palaimina,

aš negaliu to pakeisti.

²¹ Negresia pavojus Jokūbui,

nematyti nelaimės Izraelyje.

VIEŠPATS, jų Dievas, yra su jais;

su jais jų Karaliaus pergalė.

²² Dievas, vedantis juos iš Egipto,

jiems tarsi laukinio jaučio ragų galia.

²³ Žiūrėk! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą,

nėra burtų prieš Izraelį.

Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį:

‘Žiūrėk, ką padarė Dievas!’

²⁴ Tai tauta, besikelianti tarsi liūtė,

pašokanti tarsi liūtas!

Ji negula, kol nesuėda grobio

ir neišgeria užmuštųjų kraujo.“

²⁵ „Jei negali jų prakeikti, ­ Balakas tarė Bileamui, ­ tai bent nelaimink!“ ²⁶ Bet Bileamas atsakė Balakui: „Argi aš tau nesakiau: ‘Ką VIEŠPATS sako, tai aš turiu sakyti’?“

Trečias pranašavimas

²⁷ Tada Balakas tarė Bileamui: „Prašom eiti, nuvesiu tave į kitą vietą. Galbūt Dievui patiks, kad prakeiktumei juos iš ten.“ ²⁸ Balakas užvedė Bileamą ant Peoro viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną. ²⁹ Bileamas tarė Balakui: „Pastatyk čia septynis aukurus ir parūpink septynis jaučius ir septynis avinus.“ ³⁰ Balakas padarė, kaip Bileamas buvo paliepęs, ir paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.

¹ O Bileamas, matydamas, kad VIEŠPAČIUI malonu laiminti Izraelį, nebėjo kaip anksčiau ieškoti ženklų, bet atgręžė veidą dykumos link. ² Pakėlęs akis, Bileamas matė Izraelį, gyvenantį stovykloje giminė prie giminės. Tada, Dievo dvasios apimtas, ³ jis ėmė pranašauti, sakydamas:

„Beoro sūnaus Bileamo žodis,

žodis žmogaus, turinčio teisingą akį,

⁴ žodis girdinčio Dievo žodžius,

matančio regėjimą iš Visagalio,

parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.

⁵ Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai,

tavo buveinės, Izraeli!

⁶ Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai,

tarsi sodai prie upės,

tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas,

tarsi kedrai prie vandens!

⁷ Vanduo liesis iš jo kibirų,

sėklą jis sės drėgnuose laukuose;

jo karalius bus iškilesnis už Agagą,

bus išaukštinta jo karalystė.

⁸ Dievas, vedantis jį iš Egipto,

jam tarsi laukinio jaučio ragų galia.

Jis surys sau priešingas tautas,

sutrupindamas jų kaulus,

perverdamas juos savo strėlėmis.

⁹ Pritūpęs jis guli tarsi liūtas

ir liūtė.

Kas išdrįs jį prikelti?

Palaimintas, kas tave laimina,

prakeiktas, kas tave keikia.“

¹⁰ Tada Balakas, įniršęs ant Bileamo, suplojo delnais ir tarė Bileamui: „Aš pasišaukiau tave prakeikti mano priešų, o tu juos palaiminai jau tris kartus. ¹¹ Pradink iš čia! Eik namo! Sakiau gausiai tau atlyginsiąs, tačiau VIEŠPATS neleido tau jokio atlygio duoti.“ ¹² Bileamas atsakė Balakui: „Argi neįspėjau tavo pasiuntinių, siųstų pas mane: ¹³ ‘Nors Balakas man duotų ir namus, pilnus sidabro bei aukso, negalėčiau savo ruožtu, eidamas prieš VIEŠPATIES žodį, padaryti nei gero, nei blogo. Ką VIEŠPATS sako, tai turiu pakartoti’?“

Ketvirtas pranašavimas

¹⁴ „O dabar, kai aš grįžtu pas savo tautą, leisk man įspėti tave, ką ši tauta padarys tavo tautai ateinančiomis dienomis“. ¹⁵ Tada jis ėmė pranašauti, sakydamas:

„Žodis Beoro sūnaus Bileamo,

žodis žmogaus, turinčio teisingą akį,

¹⁶ žodis, girdinčio Dievo žodžius,

gaunančio žinojimą iš Aukščiausiojo,

matančio regėjimą iš Visagalio,

parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.

¹⁷ Matau jį, bet ne dabartyje,

stebiu, bet ne iš arti:

žvaigždė patekės iš Jokūbo,

skeptras pakils iš Izraelio,

kuris nualins Moabo pasienio sritis

ir visų Seto vaikų žemę.

¹⁸ Edomas taps pavaldus,

Seyras ­ jo priešų nuosavybė,

o Izraelis bus pergalingas.

¹⁹ Iš Jokūbo kils valdovas

ir sunaikins išlikusius Ire.“

²⁰ Išvydęs Amaleką, ėmė pranašauti, sakydamas:

„Amalekas ­ tautų pirmasis,

bet jo likimas ­ amžina pražūtis.“

²¹ Išvydęs kainitus, ėmė pranašauti, sakydamas: „Nors tavo buveinė ir saugi,

o tavo lizdas sukrautas uoloje,

²² Kainas bus sunaikintas,

kai Ašūras paims tave į nelaisvę.“

²³ Vėl jis ėmė pranašauti, sakydamas:

„Deja! Kas liks gyvas, kai šitai padarys Dievas?

²⁴ Atplauks laivai iš Kitimų

ir pavergs Ašūrą ir Eberą.

Jis irgi žus amžinai.“

²⁵ Tada Bileamas pakilo ir sugrįžo į savo vietą. Ir Balakas nuėjo savo keliu.