¹ Dievo žmogaus Mozės malda.

Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja

per kartų kartas.

² Pirma, negu kalnai užgimė,

ir žemę bei pasaulį pagimdei,

tu esi Dievas nuo amžių per amžius.

³ Tu grąžini mus į dulkes,

sakydamas: „Grįžkite, mirtingieji.“

⁴ Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena,

lyg vakarykštė diena, jau praėjusi,

lyg viena nakties sargyba.

⁵ Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu;

jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta,

⁶ rytą sužaliuoja ir žydi,

o vakare nuvysta ir nudžiūsta.

⁷ Juk mes tavo įniršio naikinami,

dėl tavo pykčio mus apima baimė.

⁸ Tu pasidėjai mūsų kaltes prieš save,

savo veido šviesoje slaptąsias mūsų nuodėmes.

⁹ Juk visos mūsų dienos praeina tavo pyktyje,

mes baigiame gyvenimo metus su atodūsiu.

¹⁰ Gyvename septynias dešimtis metų,

o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias.

Bet tų metų dauguma ­ tik triūsas ir vargas;

jie greitai prabėga, ir mes išskubame.

¹¹ Kas gali perprasti tavo įniršio jėgą?

Tavo pyktis prilygsta tavo pagarbiai baimei.

¹² Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,

kad įgytume išmintingą širdį.

¹³ Sugrįžk, VIEŠPATIE! Kiek ilgai?

Elkis gailestingai su savo tarnais!

¹⁴ Auštant pasotink mus savo gerumu,

kad giedotume iš džiaugsmo per visas savo dienas.

¹⁵ Duok mums tiek laimės, kiek davei liūdesio

per visus mūsų nelaimių metus.

¹⁶ Leisk mums, tavo tarnams, regėti tavo didingus darbus,

leisk mūsų palikuonims matyti tavo garbingą galybę.

¹⁷ Tebūna Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis!

Padaryk mums sėkmingą mūsų rankų darbą,

padaryk sėkmingą mūsų rankų darbą!

¹ Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,

pasilieka Visagalio pavėsy.

² Jis sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve,

mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!“

³ Juk tai jis

išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos

ir nuo mirtį nešančio maro.

⁴ Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, ­

po jo sparnais rasi prieglaudą.

Jo ištikimybė ­ dengiantis skydas.

⁵ Nereikės tau bijoti nakties siaubo,

nei strėlės, iššautos dieną,

⁶ nei maro, sėlinančio tamsoje,

nei rykštės, niokojančios vidudienį.

⁷ Nors tūkstantis kristų tavo kairėje

ir dešimt tūkstančių ­ dešinėje,

tavęs niekas nepasieks.

⁸ Tu žiūrėsi ir matysi,

kaip baudžiami nedorėliai.

⁹ Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda,

Aukščiausiąjį savo užuovėja,

¹⁰ todėl neištiks tavęs žala,

nepalies tavo palapinės nelaimė,

¹¹ nes jis palieps savo angelams

saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum.

¹² Savo rankomis jie neš tave,

kad kojos į akmenį neužsigautum.

¹³ Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę,

sutrypsi liūtuką ir slibiną.

¹⁴ „Kas mane myli, tą gelbėsiu;

saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.

¹⁵ Kai jis šauksis manęs, išklausysiu,

būsiu su juo varge,

išgelbėsiu ir pagerbsiu.

¹⁶ Pasotinsiu jį ilgu amžiumi,

pagirdysiu savo išganymu.“

¹ Psalmė. Giesmė šabo dienai.

² VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave,

giedoti šlovės giesmes

tavo vardui, Aukščiausiasis,

³ skelbti kas rytą tavo ištikimąją meilę,

kas naktį tavo ištikimybę,

⁴ palydint dešimtstygei arfai,

su giesme ir lyra.

⁵ Juk tu, VIEŠPATIE, pradžiuginai mane savo veikla,

tad su džiaugsmu apgiedu tavo rankų darbus.

⁶ Kokie didingi tavo darbai, VIEŠPATIE,

kokios gilios tavo mintys!

⁷ Bukas žmogus jų nežino,

kvailys negali suprasti.

⁸ Nors nedorėliai želia kaip žolė

ir visi piktadariai klestėte klesti,

jų laukia amžinoji žūtis.

⁹ Bet tu, VIEŠPATIE, esi išaukštintas amžinai.

¹⁰ Juk tavo priešai, VIEŠPATIE,

tavo priešai tikrai pražus,

visi piktadariai bus išblaškyti.

¹¹ O man tu davei laukinio jaučio jėgą

ir teiki palaimą.

¹² Savo akimis mačiau savo priešų sąmyšį,

savo ausimis girdėjau apie užpuolikų žūtį.

¹³ Teisieji žaliuoja lyg palmės

ir auga lyg Libano kedrai.

¹⁴ Pasodinti VIEŠPATIES Namuose,

jie žaliuoja mūsų Dievo kiemuose.

¹⁵ Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių,

visada žalių ir sultingų,

¹⁶ liudydami, koks teisus VIEŠPATS ­

mano Uola, nes nėra jame ydos.

¹ VIEŠPATS yra Karalius;

jis apsisiautęs didybe.

VIEŠPATS apsisiautęs, jis susijuosęs jėga.

Pasaulis stovi tvirtai, jis negali būti pajudintas.

² Tavo sostas tvirtas nuo pradžios,

nuo amžinybės tu esi.

³ Vandenyno srovės tvinsta, VIEŠPATIE!

Vandenyno srovės tvinsta ūžaudamos,

vandenyno srovės tvinsta riaumodamos.

⁴ Didesnis už galingų vandenų griausmą,

galingesnis už jūros mūšą

didingas VIEŠPATS aukštybėse!

⁵ Tavo įsakai iš tikrųjų amžini;

tavo Namus, VIEŠPATIE, šventumas

puoš visais laikais.

¹ Atpildo Dieve, VIEŠPATIE,

atpildo Dieve, pasirodyk!

² Pakilk, žemės Teisėjau,

duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo!

³ VIEŠPATIE, kiek dar ilgai tie nedorėliai,

kiek dar ilgai tie nedorėliai džiūgaus?

⁴ Įžūliai kalba ir giriasi,

puikuojasi visi piktadariai.

⁵ VIEŠPATIE, jie trypia tavo tautą.

Jie engia tavo paveldą,

⁶ galabija našlę ir ateivį,

žudo našlaitį.

⁷ Jie mano: „VIEŠPATS to nemato,

Jokūbo Dievui tai nerūpi.“

⁸ Susipraskite, žmonės bukapročiai!

Kvailiai, kada jūs įgysite išminties?

⁹ Nejau tas, kuris įdėjo ausis, negirdės?

Nejau tas, kuris padarė akis, nematys?

¹⁰ Argi nebaudžia tas,

kuris drausmina tautas

ir moko žmoniją išminties?

¹¹ VIEŠPATS žino žmonių užmojus,

jis žino, kad tai tik kvėptelėjimai.

¹² Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini,

kurį mokai savo įsakymų,

¹³ norėdamas suteikti jam ramybės varguose,

kol nedorėliui kasama duobė.

¹⁴ Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos,

nepaliks savo paveldo.

¹⁵ Juk teismo nuosprendis bus vėl teisingas,

ir visi doros širdies žmonės jį vykdys.

¹⁶ Kas apgins mane nuo šių nedorėlių,

kas užstos mane prieš šiuos piktadarius?

¹⁷ Jei VIEŠPATS man nepadėtų,

netrukus gyvenčiau tyliame kape.

¹⁸ Kai manau: „Mano koja slysta“, ­

tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina.

¹⁹ Kai būnu neramus ir susirūpinęs,

tu paguodi mane ir pralinksmini.

²⁰ Tu negali būti bičiulis nedorų teisėjų,

kurie kankina įstatymais.

²¹ Jie sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį

ir mirčiai pasmerkia nekaltą žmogų.

²² Bet VIEŠPATS ­ mano tvirtovė,

ir mano Dievas ­ mano užuovėjos Uola.

²³ Jis atmokės jiems už jų nedorus darbus,

sunaikins juos už jų nedorumą.

VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos sunaikins.