¹ Saliamono. Dieve, suteik savo teisingumo karaliui

ir teisumo karaliaus sūnui,

² kad teistų tavo tautą teisingai

ir tavo skriaudžiamuosius teisiai.

³ Teteikia kalnai gerovę tautai,

tepatiria kalvos teisumo atlygį.

⁴ Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje,

tegelbsti beturčių vaikus

ir tesutramdo engėjus.

⁵ Tetveria jis taip ilgai kaip saulė

ir lyg mėnulis per kartų kartas.

⁶ Jis bus tartum lietus jaunam atolui,

lyg laistantys žemę lietaus gūsiai.

⁷ Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika,

kol nebeliks mėnulio.

⁸ Teviešpatauja jis nuo jūros ligi jūros

ir nuo Upės ligi žemės pakraščių.

⁹ Dykumos klajokliai klūpės prieš jį,

o jo priešai laižys žemės dulkes.

¹⁰ Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę,

o Arabijos ir Šebos karaliai neš dovanas.

¹¹ Visi karaliai reikš jam pagarbą,

jam tarnaus visos tautos.

¹² Juk jis gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi,

ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda.

¹³ Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais.

Jis gelbės beturčių gyvastį,

¹⁴ atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto;

jo akyse brangus jų kraujas.

¹⁵ Tegyvuoja karalius!

Tebūna jam atiduotas Šebos auksas;

už jį turi būti visuomet meldžiamasi,

visą dieną reikia prašyti jam palaiminimo.

¹⁶ Krašte tebūna gausu grūdų,

pasėliai tevilnija ant kalnų viršūnių,

krašto derlius tebūna lyg Libano,

miestai teprisipildo žmonių lyg laukai žolės.

¹⁷ Tebūna amžinas karaliaus vardas,

tetveria jo vardas taip ilgai kaip saulė.

Tebūna juo palaiminti visi žmonės,

teskelbia jį laimingu visos tautos.

¹⁸ Garbinkite VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą!

Tik jis vienas daro nuostabius darbus.

¹⁹ Garbinkite jo šlovingą vardą per amžius!

Jo garbė pripildo visą pasaulį.

Amen! Amen!

²⁰ Čia baigiasi Jesės sūnaus Dovydo maldos.

¹ Asafo psalmė. Iš tikrųjų Dievas geras doriesiems,

kurių širdis tyra.

² Bet man beveik kojos buvo pradėjusios pintis,

mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti,

³ nes aš pavydėjau pagyrūnams,

matydamas jų gerovę, nors jie nedori.

⁴ Skausmo kentėti nedorėliams nereikia,

jų kūnas stiprus ir sveikas.

⁵ Mirtingųjų triūsas jų nevargina;

jie nesikamuoja, kaip kiti žmonės.

⁶ Užtat išdidumas ­ jų karoliai,

smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu.

⁷ Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti;

jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis.

⁸ Jie šaiposi ir kalba pikta;

įžūliai grasina kitus engti.

⁹ Prieš dangų jie burnoja,

o žemėje jų liežuvis įžūliai įsakinėja.

¹⁰ Todėl net Dievo tauta į juos gręžiasi

ir noromis tiki, ką jie sako.

¹¹ Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ ­

ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“

¹² Tad tokie yra nedorėliai,

visuomet be rūpesčių kaupiantys turtus.

¹³ Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą

ir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?

¹⁴ Juk diena iš dienos kenčiu vargą,

kas rytą tu mane nuplaki.

¹⁵ Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, ­

būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui.

¹⁶ Nors mėginau suprasti,

vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis,

¹⁷ kol neįėjau į Dievo šventovę;

tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.

¹⁸ Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito

ir tu pastumi į žūtį.

¹⁹ Kaip staiga jie tampa nelaimingi!

Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta.

²⁰ Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE,

tu paniekini tuos vaiduoklius.

²¹ Kadangi mano širdis buvo apkartusi,

o jausmai užgauti,

²² buvau kvailas ir nesupratau,

būdamas lyg keturkojis tavo Artume.

²³ Todėl būsiu su tavimi visada.

Tu laikai mane už dešinės rankos,

²⁴ vedi mane savo mokymu

ir galop priimsi mane į garbę.

²⁵ Ką kitą turiu danguje?

Kadangi turiu tave,

ko dar trokščiau žemėje?

²⁶ Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta,

Dievas yra mano širdies Uola

ir mano dalis per amžius.

²⁷ Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, tas žūva;

tu padarai galą tiems, kurie tau neištikimi.

²⁸ O man gera būti arti Dievo;

prisiglaudžiau pas Viešpatį DIEVĄ,

kad apsakyčiau visus jo darbus.

¹ Asafo maskilas. Kodėl, Dieve, amžinai mus atstumi?

Kodėl rusena tavo įniršis ant tavo ganyklos avių?

² Atmink savo seniai įgytą bendriją,

giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,

Siono kalną, kuriame apsigyvenai.

³ Atsisuk į begalinius griuvėsius,

į visus priešų smurto darbus šventovėje!

⁴ Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje,

jie paliko ten savo ženklus.

⁵ Jie atrodė lyg kirtėjai,

kirviais kertantys medžius.

⁶ Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė

visus drožtus jos papuošimus.

⁷ Su žeme sulygino tavo šventovę ir padegė,

išniekino tavo Artumo buveinę.

⁸ Jie sakė sau širdyje:

„Užvaldykime juos visiškai!“ ­

ir sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.

⁹ Savo ženklų nebematome,

nėra daugiau jokio pranašo,

ir niekas iš mūsų nežino, kiek ilgai.

¹⁰ Dieve, kiek ilgai tas priešas tyčiosis?

Nejau amžinai jie dergs tavo vardą?

¹¹ Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės?

Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?

¹² Juk, Dieve, mano karaliau nuo seno,

tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.

¹³ Savo galybe tu perkirtai jūrą,

sutriuškinai jūros pabaisų galvas.

¹⁴ Tu sutraiškei Leviataną

ir pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.

¹⁵ Tau paliepus, ėmė trykšti šaltiniai ir srautai,

tu išdžiovinai neišsenkančias upes.

¹⁶ Tu sukūrei dieną ir naktį,

padėjai į vietą mėnulį ir saulę.

¹⁷ Tu nustatei visas žemės ribas,

padarei vasarą ir žiemą.

¹⁸ Atmink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi,

kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.

¹⁹ Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims,

neužmiršk savo nuskriaustųjų amžinai.

²⁰ Žvilgterk į savo Sandorą!

Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.

²¹ Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji,

tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.

²² Pakilk, Dieve, gink savo bylą;

atmink, kaip nedori žmonės šaiposi

iš tavęs visą dieną.

²³ Neužmiršk savo priešų rėkavimo;

ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nesiliauja.

¹ Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Asafo psalmė. Giesmė.

² Dėkojame tau, Dieve, tikrai dėkojame tau,

šaukdamiesi tavo vardo,

apsakydami tavo nuostabius darbus.

³ „Atėjus metui, kurį aš pats paskirsiu,

surengsiu teisingą teismą.

⁴ Kai žemė ir visi jos gyventojai dreba,

jos stulpus aš palaikau tvirtus. Sela.

⁵ Pagyrūnams sakau: ‘Nesigirkite!’ ­

o nedorėliams: ‘Liaukitės kėlę savo ragus!’

⁶ Sakau jiems: ‘Nekelkite ragų!

Liaukitės įžūliai kalbėti!’“

⁷ Juk ne iš rytų ir ne iš vakarų

tai ateina, ne iš dykumos ir ne iš kalnų.

⁸ Tai Dievas teisia;

vieną jis pažemina, kitą išaukština.

⁹ Taurė yra VIEŠPATIES rankoje,

pilna stipraus jo pykčio vyno.

Jis pila iš jos po gurkšnį,

ir visi žemės nedorėliai gers iki pat dugno.

¹⁰ O aš amžinai džiūgausiu,

giedosiu šlovės giesmę Jokūbo Dievui.

¹¹ Nulaušiu ragus visiems nedorėliams,

o teisiųjų ragai bus išaukštinti.

¹ Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Asafo psalmė. Giesmė.

² Judo žmonės pažįsta Dievą,

ir Izraelis jį garbina.

³ Jo Palapinė pastatyta Saleme,

jis gyvena ant Siono kalno.

⁴ Ten jis sulaužė ugningas lankų strėles,

skydus ir kalavijus, visus karo ginklus. Sela.

⁵ Koks žėrintis tu, Dieve!

Koks didingas, grįžtantis iš kalnų,

kur nugalėjai savo priešus!

⁶ Jų narsūs kariai neteko viso, ką turėjo,

ir dabar miega mirties miegu;

visų galiūnų rankos buvo bejėgės.

⁷ Tau pagrasinus, Jokūbo Dieve,

ir raiteliai, ir jų ristūnai krito negyvi.

⁸ Tai tu keli pagarbų šiurpą!

Tau supykus, kas gali prieš tave atsilaikyti?

⁹ Iš dangaus tarei savo nuosprendį;

žemė nutirpo iš baimės ir tylėjo,

¹⁰ kai Dievas pakilo teisti,

gelbėti visų žemės vargdienių. Sela.

¹¹ Juk ir nuožmiausi žmonės pripažins tave,

kai susijuosi pykčio likučiu.

¹² Duokite įžadus VIEŠPAČIUI, savo Dievui,

ir vykdykite juos!

Visi, aplinkui esantieji, neškite duoklę tam,

kuris kelia pagarbų šiurpą.

¹³ Jis sutramdo didžiūnų išdidumą

ir įkvepia pagarbią baimę žemės karaliams.