¹ Dovydo maskilas. Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas,

kuriam dovanota nuodėmė.

² Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,

kurio dvasioje nėra apgaulės.

³ Kol tylėjau,

mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių,

⁴ nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka,

mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Sela.

⁵ Tada išpažinau tau savo nuodėmę,

nebeslėpiau savo kaltės.

Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, ­

ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. Sela.

⁶ Užtat prireikus melsis tau

kiekvienas ištikimas žmogus.

Nors išsilies grėsmingi vandenys, jie nepasieks jo.

⁷ Tu mano pastogė,

tu ištrauki mane iš vargo

ir apgaubi džiugiais išganymo šūksniais. Sela.

⁸ VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave

ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;

patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.

⁹ Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,

kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,

nes kitaip jis tau nepaklūsta.“

¹⁰ Nedorėlis turės daug kentėti,

o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU,

lydės ištikima meilė.

¹¹ Būkite linksmi VIEŠPATYJE

ir džiūgaukite, teisieji,

šūkaukite iš džiaugsmo,

visi doros širdies žmonės!

¹ Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPATYJE;

dera, kad dorieji jį šlovintų.

² Šlovinkite VIEŠPATĮ lyra,

skambinkite jam dešimtstyge arfa.

³ Giedokite jam naują giesmę,

grokite, kiek galite, džiugiai šūkaudami.

⁴ Juk VIEŠPATIES žodis tiesus,

visi jo darbai patikimi.

⁵ Jis myli, kas teisu ir teisinga;

ištikimósios VIEŠPATIES meilės kupina žemė.

⁶ VIEŠPATIES žodžiu buvo padaryti dangūs,

o jo burnos alsavimu ­ visos jų galybės.

⁷ Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą,

uždarė gelmes į saugyklas.

⁸ Tebijo visa žemė VIEŠPATIES,

tegerbia jį visi pasaulio gyventojai.

⁹ Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė,

jis įsakė, ir visa atsirado.

¹⁰ VIEŠPATS vėjais paleidžia tautų užmojus,

niekais paverčia jų sumanymus.

¹¹ VIEŠPATIES užmojis amžinas,

jo širdies sumanymai tęsiasi per visas kartas.

¹² Laiminga tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS,

tauta, kurią jis išsirinko paveldu.

¹³ VIEŠPATS žvelgia iš dangaus

ir mato visą žmoniją.

¹⁴ Iš savo sosto, kur viešpatauja,

į visus žemės gyventojus žvelgia

¹⁵ tas, kuris padarė jų visų širdis

ir stebi visus jų darbus.

¹⁶ Ne kariuomenės dydis apsaugo karalių,

ne didelė galia išgelbsti karžygį.

¹⁷ Iš žirgų laukti pergalės ­ tuščia viltis;

kad ir kokie ristūnai, jie negali išgelbėti.

¹⁸ Tikrai VIEŠPATS sergsti tuos,

kurie pagarbiai jo bijo

ir pasitiki jo ištikima meile,

¹⁹ kad išgelbėtų nuo mirties jų gyvastį

ir išlaikytų gyvus bado metu.

²⁰ Mūsų viltis VIEŠPATYJE, ­

jis mūsų pagalba ir skydas.

²¹ Jis linksmina mūsų širdis,

nes mes pasitikime jo šventuoju vardu.

²² Tebūna su mumis tavo ištikimoji meilė,

VIEŠPATIE, nes mes į tave žvelgiame.

¹ Dovydo, jam apsimetus pamišėliu prieš Abimelechą ir, kai šis jį išvarė, pasitraukus.

² א Visuomet VIEŠPATĮ garbinsiu,

jo šlovė nuolat bus mano lūpose.

³ב Aš didžiuojuosi VIEŠPAČIU;

romieji girdės tai ir džiaugsis.

⁴ג Skelbkite su manimi VIEŠPATIES didybę,

aukštinkime jo vardą drauge!

⁵ד Kreipiausi į VIEŠPATĮ, ir jis man atsakė,

išgelbėjo iš visų mano baimių.

⁶ה Pažvelkite į jį ir pralinksmėkite;

niekada jums nereikės kęsti gėdos.

⁷ז Vargšas šaukėsi, ir VIEŠPATS išgirdo,

iš visų vargų išgelbėjo.

⁸ח VIEŠPATIES angelas saugo tuos,

kurie jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti.

⁹ט Išbandykite ir patirkite patys,

koks geras VIEŠPATS.

Laimingas žmogus, kuris randa pas jį užuovėją!

¹⁰י Pagarbiai bijokite VIEŠPATIES, visi jo šventieji,

nes kas pagarbiai jo bijo, tas nieko nestokoja!

¹¹כ Net liūtukai kenčia skurdą ir alkį,

o einantiems pas VIEŠPATĮ nieko netrūksta.

¹²ל Ateikite, vaikai, klausykitės manęs;

aš mokysiu jus pagarbios VIEŠPATIES baimės.

¹³מ Kas iš jūsų trokšta gyvenimo

ir geidžia daug metų ir laimės?

¹⁴נ Tad saugok liežuvį nuo pikta

ir lūpas nuo apgaulės.

¹⁵ס Venk pikta ir daryk gera,

siek taikos iš visos širdies.

¹⁶ע VIEŠPATIES akys žvelgia į teisiuosius,

jo ausys girdi jų šauksmą.

¹⁷פ VIEŠPATS priešinasi nedorėliams,

kad išnaikintų žemėje jų atminimą.

¹⁸צ Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi

ir išgelbsti juos iš visų vargų.

¹⁹ק VIEŠPATS arti tų, kurie sielojasi,

ir gelbsti nevilties apimtuosius.

²⁰ר Daugel vargų ištinka teisųjį,

bet VIEŠPATS išgelbsti iš jų visų.

²¹ש Jis saugo visus jo kaulus,

nė vienas jų nebus sulaužytas.

²²ת Nelabumas varo į mirtį nedorėlį;

teisiojo priešai bus nubausti.

²³ VIEŠPATS atperka savo tarnų gyvastį;

kas ieško jo užuovėjos, tas bus išgelbėtas.

¹ Dovydo. Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,

kovok su tais, kurie su manimi kovoja!

² Stverk skydą ir ginklus

ir pakilk manęs gelbėti!

³ Pakelk ietį ir karo kirvį prieš tuos,

kurie mane persekioja!

Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“

⁴ Tesusigėsta suglumę tie,

kurie tyko mano gyvasties!

Tesitraukia apstulbę tie,

kurie kėsinasi man pikta daryti!

⁵ Tebūna lyg vėjo nešami pelai,

kai VIEŠPATIES angelas juos vaikys!

⁶ Tebūna jiems kelias tamsus ir slidus,

kai VIEŠPATIES angelas persekios!

⁷ Be priežasties jie paspendė man pinkles,

be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.

⁸ Teužklumpa juos nelauktai žūtis,

teįkliūva jie patys į savo paspęstas pinkles,

teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!

⁹ O aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,

būsiu laimingas, nes jis mane išgelbėjo.

¹⁰ Iš visos širdies sakysiu:

„VIEŠPATIE, kas gali tau prilygti?

Tu gelbsti silpną vargšą nuo galiūno,

varguolį ir beturtį nuo engėjo.“

¹¹ Pikti žmonės liudija prieš mane,

kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.

¹² Jie atmoka man piktu už gera,

alindami mane.

¹³ Bet, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę

ir varginau save pasninku.

Meldžiausi žemai nuleidęs galvą,

¹⁴ tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.

Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,

gedulo prislėgtas.

¹⁵ O man į vargą patekus, jie visi džiūgavo

ir būriavosi iš manęs pasijuokti.

Luošiai, kurių nepažinojau, būrėsi prieš mane,

be perstojo mane užkabinėdami.

¹⁶ Pašiepdami ir išjuokdami,

jie griežė dantimis ant manęs.

¹⁷ Kiek ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?

Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,

mano gyvastį nuo šių liūtų!

¹⁸ Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,

šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.

¹⁹ Neleisk mano priešams, tiems melagiams,

linksmintis dėl mano pralaimėjimo;

neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties

šaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.

²⁰ Juk jiems rūpi ne ramybės linkėti,

o kėslauti prieš ramius žmones.

²¹ Jie kaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!

Savo akimis tai matėme!“

²² Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!

Neatsitolink, Viešpatie, nuo manęs.

²³ Pabusk! Skubėk manęs ginti!

Mano Dieve ir mano Viešpatie,

gink mano bylą!

²⁴ Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,

paisydamas teisingumo,

ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.

²⁵ Neleisk jiems sakyti: „Aha, mes savo padarėme!“

Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“

²⁶ Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,

tebūna sugėdinti ir apstulbinti;

kas aukštinosi prieš mane,

tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.

²⁷ Kas trokšta mano išteisinimo,

tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina,

nuolatos tekartoja: „Didis tas VIEŠPATS,

kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“

²⁸ Tada apsakysiu tavo teisumą

ir šlovinsiu tave visą dieną.

¹ Choro vadovui. VIEŠPATIES tarno Dovydo.

² Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui,

kuris nepuoselėja Dievo baimės.

³ Kadangi apie save taip gerai mano,

jis galvoja, kad jo kaltė negali būti

nustatyta ir jis liks nenubaustas.

⁴ Visa, ką jis sako, pikta ir apgaulinga;

jis nemoka išmintingai elgtis ir daryti gera.

⁵ Jis sumano pikta dar lovoje,

eina kreivu keliu

ir to, kas pikta, nevengia.

⁶ VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų,

tavo ištikimumas ­ debesis.

⁷ Tavo teisumas ­ kaip Dievo kalnai,

tavo sprendimai ­ kaip jūros gelmės.

VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!

⁸ Dieve, koks brangus tavo gerumas!

Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją,

⁹ vaišinamės tavo Namų maisto gausybe.

Tu girdai mus iš savo gėrybių upės.

¹⁰ Tu esi gyvenimo šaltinis,

ir tavo šviesoje matome šviesą.

¹¹ Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems

ir teisumą doros širdies žmonėms.

¹² Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs,

nedorėlio ranka tenestumdo manęs.

¹³ Antai nedorėliai guli kniūbsti;

parblokšti jie nebegali atsikelti.