¹ Dovydo psalmė. VIEŠPATS ­ mano Ganytojas,

man nieko netrūksta.

² Žaliose pievose jis mane guldo,

prie ramių vandenų gano.

³ Jis atgaivina mano gyvastį

ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.

⁴ Nors einu per tamsiausią slėnį,

nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.

Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas

apgins mane.

⁵ Tu padengi man stalą

mano priešų matomoje vietoje,

patepi dosniai mano galvą aliejumi;

sklidina mano taurė!

⁶ Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane

per visas mano gyvenimo dienas,

ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.

¹ Dovydo psalmė. Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES,

pasaulis ir visi jo gyventojai,

² nes jis pastatė jį ant gilių vandenų

ir įtvirtino virš požeminių upių.

³ Kas gali įkopti į VIEŠPATIES kalną?

Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę?

⁴ Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra,

kuris netrokšta tuštybių

ir apgaulingai neprisiekinėja artimui.

⁵ Jis gaus VIEŠPATIES palaiminimą,

teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo.

⁶ Tokia yra karta tų, kurie į jį kreipiasi

ir ieško Jokūbo Dievo veido. Sela.

⁷ Atkelkite sąvaras, vartai!

Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,

kad įžengtų Garbės karalius!

⁸ Kas gi tas Garbės karalius?

Tai VIEŠPATS, stiprus ir narsus,

VIEŠPATS, galingas mūšyje.

⁹ Atkelkite savo sąvaras, vartai!

Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,

kad įžengtų Garbės karalius!

¹⁰ Kas gi tas Garbės karalius?

Galybių VIEŠPATS ­

jis tas Garbės karalius! Sela.

¹ Dovydo.א Į tave, VIEŠPATIE, keliu širdį.

²ב į Tavimi, mano Dieve, pasitikiu.

Neleisk man būti sugėdintam,

neleisk mano priešams džiūgauti.

³ג Juk nė vienas nenueina niekais,

kas tavimi pasitiki;

nueina niekais neištikimieji, lengvabūdžiai.

⁴ד Parodyk man savo kelius, VIEŠPATIE,

pamokyk mane apie savo takus.

⁵ה Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane,

nes esi Dievas, mano Gelbėtojas.

ו Tavimi visados pasitikiu.

⁶ז Neužmiršk, VIEŠPATIE, savo gailestingumo

ir ištikimosios meilės;

jie tokie pat seni kaip laikas.

⁷ח Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk;

savo ištikima meile dėl savo gerumo

atmink mane, VIEŠPATIE!

⁸ט VIEŠPATS teisus ir geras,

todėl jis klystančius moko kelio.

⁹י Jis veda kukliuosius teisingu taku

ir moko juos savo kelio.

¹⁰כ Visi VIEŠPATIES takai ­

tai ištikimoji meilė ir tiesa visiems,

kurie laikosi jo Sandoros ir paklūsta jo įsakams.

¹¹ל Dėl savo vardo, VIEŠPATIE,

atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė.

¹²מ Kas tik pagarbiai bijo VIEŠPATIES,

tas sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų.

¹³נ Jis pats gyvens laimingai,

ir jo vaikai paveldės žemę.

¹⁴ס VIEŠPATS ­ pagarbiai jo bijančių draugas,

patvirtinantis savo Sandorą.

¹⁵ע Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ,

nes jis išpainios mano kojas iš pinklių.

¹⁶פ Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas,

nes aš vienišas ir nuskurdęs.

¹⁷צ Palengvink man širdies rūpesčius

ir išgelbėk mane iš mano vargų.

¹⁸ק Pažvelk į mano skurdą ir kančią

ir atleisk visas mano nuodėmes.

¹⁹ר Pasižiūrėk, kiek daug mano priešų

ir kaip baisiai jie manęs nekenčia.

²⁰ש Apsaugok mano gyvastį ir išgelbėk mane,

neleisk man nusivilti,

nes pas tave ieškau užuovėjos.

²¹ת Gerumas ir dorumas tepalaiko mane,

nes tavimi, VIEŠPATIE, pasitikiu.

²² O Dieve, atpirk Izraelį iš visų jo vargų!

¹ Dovydo. Paskelbk, kad aš nekaltas, VIEŠPATIE!

Juk aš dorai elgiuosi

ir VIEŠPAČIU nedvejodamas pasitikiu.

² Tirk mane, VIEŠPATIE, ir bandyk,

išbandyk mano norus ir mintis.

³ Juk tavo ištikimoji meilė man akyse,

tavo ištikimybė veda mane.

⁴ Su nedorais žmonėmis nesusidedu,

su veidmainiais nesimaišau.

⁵ Piktadarių sambūrio nekenčiu,

nedorų žmonių vengiu.

⁶ Plaunuosi rankas nekaltumo ženklan

ir einu aplink tavo aukurą, VIEŠPATIE,

⁷ balsu skelbdamas padėką

ir apsakydamas visus tavo nuostabius darbus.

⁸ VIEŠPATIE, aš myliu Namus, kuriuose gyveni,

tavo Šlovės buveinę.

⁹ Nenušluok manęs drauge su nusidėjėliais

nei mano gyvasties su žmogžudžiais.

¹⁰ Jų rankose piktos užmačios,

pilna kyšių jų dešinė.

¹¹ O aš darau, kas dora;

atpirk mane ir pasigailėk manęs.

¹² Mano kojos stovi ant lygios žemės,

sueigose šlovinsiu VIEŠPATĮ.