¹ Dovydo.

Iš visos širdies dėkoju tau, VIEŠPATIE,

dangiškųjų būtybių artume giedu tau šlovės giesmę.

² Puolu kniūbsčias prie tavo šventyklos,

dėkoju tavo šventajam vardui

už tavo gerumą ir ištikimybę,

nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą.

³ Kai šaukiausi, tu mane išklausei

ir suteikei man drąsos.

⁴ Visi žemės karaliai šlovins tave, VIEŠPATIE,

nes išgirdo tavo pažadus.

⁵ Jie giedos apie VIEŠPATIES kelius,

nes didinga VIEŠPATIES garbė.

⁶ Nors VIEŠPATS aukštybėse,

jis rūpinasi kukliaisiais,

o išpuikėliai negali nuo jo pasislėpti.

⁷ Nors man tenka eiti per didelį vargą,

tu palaikai mane gyvą.

Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus,

mane išgelbsti tavo dešinė.

⁸ VIEŠPATS man įvykdys savo užmojį.

VIEŠPATIE, tavo ištikimoji meilė amžina!

Neatmesk savo rankų darbo.

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.

² Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,

iš tolo supranti mano mintis.

³ Stebi mano žingsnius ir mano poilsį,

pažįsti visus mano kelius.

⁴ Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti,

tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai.

⁵ Iš visų pusių apsiauti mane,

savo ranka lieti mane.

⁶ Tavo pažinimas man per nuostabus,

per gilus, aš negaliu jo pasiekti.

⁷ Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios

ar atsitolinti nuo tavo Artumo?

⁸ Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten,

jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten.

⁹ Jei įgyčiau aušros sparnus

ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių,

¹⁰ net ten mane vedžios tavo ranka

ir tvirtai laikys tavo dešinė.

¹¹ Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps

ir naktimi man taps šviesa“, ­

¹² tai tau ir pati tamsa nėra tamsi,

ir naktis šviečia kaip diena.

Tamsa ir šviesa tau tas pat.

¹³ Juk tu sukūrei mano širdį,

numezgei mane motinos įsčiose.

¹⁴ Šlovinu tave,

nes esu nuostabiai padarytas.

Tavo visi darbai nuostabūs, ­

aš tai gerai žinau.

¹⁵ Mano išvaizda tau buvo žinoma,

kai buvau slapta kuriamas,

rūpestingai sudėtas žemės gelmėse;

¹⁶ tavo akys matė mane dar negimusį.

Į tavo knygą buvo įrašytos

visos man skirtos dienos,

kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.

¹⁷ Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve,

ir kiek jų daug!

¹⁸ Mėginu jas suskaičiuoti,

bet jų daugiau negu smėlio grūdelių,

ir net visas suskaičiavęs,

vis tiek su tavimi tebebūčiau.

¹⁹ O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį,

ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!

²⁰ Nedorai jie šaukiasi tavo vardo,

tavo priešai duoda melagingas priesaikas.

²¹ Argi aš pakenčiu tuos,

kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE?

Argi aš nesibjauriu tais,

kurie prieš tave maištauja?

²² Nekenčiu jų mirtina neapykanta,

laikau juos savo priešais.

²³ Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį,

išmėgink mane ir perprask mano mintis.

²⁴ Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu,

ir vesk mane amžinuoju keliu.

¹ Choro vadovui. Dovydo psalmė.

² Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių,

apsaugok mane nuo smurtininkų,

³ kurių širdis ne tik rezga piktus kėslus,

bet ir nuolat kursto vaidus.

⁴ Jų liežuviai kaip nuodingos gyvatės,

o ant jų lūpų ­ angių nuodai. Sela.

⁵ Neleisk man, VIEŠPATIE, patekti nedorėliams į nagus,

apsaugok mane nuo smurtininkų,

kurie kėslauja mane pražudyti.

⁶ Įžūlieji paspendė man žabangas su virvėmis,

paspendė pinkles ant mano tako

ir stato man žabangas. Sela.

⁷ Sakau VIEŠPAČIUI: „Tu mano Dievas!

VIEŠPATIE, išgirsk mano pagalbos šauksmą.“

⁸ Viešpatie DIEVE, stiprusis mano Gynėjau,

tu apsaugojai mano galvą mūšio dieną.

⁹ Nepatenkink, VIEŠPATIE, nedorėlių norų,

neleisk jiems įvykdyti savo kėslų,

kad jie nebūtų išaukštinti. Sela.

¹⁰ Mane apspitusieji kelia galvas;

ant jų pačių teužgriūva jų grasinimai!

¹¹ Teapipila VIEŠPATS juos žarijomis!

Tebūna sužerti į duobę, kad niekada neatsikeltų!

¹² Tenebūna le´ista šmeižėjui klestėti krašte,

ūmi nelaimė teužklumpa smurtininką!

¹³ Žinau, kad VIEŠPATS gina vargšo reikalus

ir beturčių teises.

¹⁴ Teisieji tikrai dėkos tavo vardui,

dorieji gyvens tavo Artume.

¹ Dovydo psalmė.

Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, skubėk pas mane,

išgirsk mano balsą, kai tavęs šaukiuosi.