¹ Pakopų giesmė.

Nuo pat jaunystės buvau labai priešų engiamas, ­

tesako Izraelis, ­

² buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės,

bet jie manęs nenugalėjo.

³ Lyg artojai jie arė man nugarą,

arimais ją pavertė.

⁴ VIEŠPATS teisus,

jis sutraukė nedorėlių virves.

⁵ Tepasitraukia sugėdinti visi,

kas nekenčia Siono.

⁶ Tebūna jie lyg stogų žolė,

kuri nuvysta anksčiau, negu užauga.

⁷ Pjovėjas nesurenka jos nė saujos,

nė pėdų rišėjas neturi ko neštis.

⁸ Tenesako praeiviai: „VIEŠPATIES palaiminimas jums!

Laiminame jus VIEŠPATIES vardu!“

¹ Pakopų giesmė.

Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE!

VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą!

² Tegu tavo ausys atsiveria mano maldavimui,

išgirsk jį ir būk gailestingas.

³ Jei tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių,

tai kas, Viešpatie, išliks gyvas?

⁴ Bet tu turi galią atleisti,

kad tavęs pagarbiai bijotume.

⁵ Nekantriai laukiu VIEŠPATIES pagalbos

ir jo žodžiu pasitikiu.

⁶ Laukiu VIEŠPATIES nekantriau,

negu sargybiniai laukia aušros, negu sargybiniai aušros.

⁷ Izraelis laukia VIEŠPATIES,

nes VIEŠPATIES yra gerumas,

ir jis turi galią atpirkti.

⁸ Jis tikrai atpirks Izraelį

iš visų nuodėmių.

¹ Pakopų giesmė. Dovydo.

VIEŠPATIE, mano širdis neišdidi

ir mano žvilgsnis neišpuikęs.

Nesiekiu didelių dalykų,

to, kas prašoka mano jėgas.

² Priešingai, esu patenkintas ir ramus;

kaip vaikas ramus ant motinos kelių,

taip rami širdis mano krūtinėje.

³ Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli,

dabar ir amžinai!

¹ Pakopų giesmė.

Neužmiršk, VIEŠPATIE, Dovydo

ir visų išvargtų jo vargų.

² Jis prisiekė VIEŠPAČIUI

ir pažadėjo Jokūbo Galingajam:

³ „Į namus, kuriuose gyvenu, nežengsiu,

į lovos patalą negulsiu,

⁴ miego akims neduosiu,

akių nesumerksiu,

⁵ kol neparūpinsiu VIEŠPAČIUI vietos,

buveinės Jokūbo Galingajam.“

⁶ Girdėjome apie ją Efratoje,

atradome Jaaro laukuose.

⁷ Sakėme: „Eikime į jo buveinę,

pulkime kniūbsti prie jo sosto pakojo.“

⁸ Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik

į savo poilsio vietą,

tu ir tavo galybės Skrynia!

⁹ Tavo kunigai teapsivelka teisumu,

tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo.

¹⁰ Tu pažadėjai savo tarnui Dovydui;

neatmesk, VIEŠPATIE, savo pateptojo.

¹¹ VIEŠPATS prisiekė Dovydui

ir neatsižadės:

„Padarysiu vieną tavo sūnų karaliumi,

ir jis po tavęs viešpataus.

¹² Jei tavo sūnūs bus ištikimi mano Sandorai

bei mano įsakams, kuriuos jiems duodu,

tai ir jų sūnūs amžinai sėdės tavo soste.“

¹³ Mat VIEŠPATS išsirinko Sioną,

jis norėjo turėti jį savo Namais.

¹⁴ „Tai mano poilsio vieta amžinai;

čia gyvensiu, nes toks mano noras.

¹⁵ Gausiai laiminsiu jo maisto atsargas,

vargšus pasotinsiu duona.

¹⁶ Jo kunigus aprengsiu teisumu,

ir jo ištikimieji šauks iš džiaugsmo.

¹⁷ Jame išželdinsiu Dovydo galybę;

parengiau žibintą savo pateptajam.

¹⁸ Jo priešus aprengsiu gėda,

o ant jo švytės jo vainikas.“

¹ Pakopų giesmė. Dovydo.

Žiūrėk, kaip gera ir malonu,

kur broliai gyvena vienybėje!

² Tai lyg brangus aliejus ant galvos,

varvantis ant barzdos, Aarono barzdos,

kol nuteka ant jo apdaro apykaklės.

³ Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa,

kuri krinta ant Siono kalnų,

nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą ­

amžinąjį gyvenimą.