¹ Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!

Apsisiautęs garbe ir didybe,

² apsigaubęs šviesa lyg drabužiu,

tu ištempei dangų lyg palapinės dangą

³ ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.

Iš debesų tu daraisi vežimą

ir keliauji audros sparnais.

⁴ Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,

žaibų liepsnas ­ savo tarnais.

⁵ Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,

ir ji ten stovės amžinai.

⁶ Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai,

o vandenys tįsojo viršum kalnų.

⁷ Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo,

traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,

⁸ kalnams iškylant, slėniams įdumbant,

į vietą, kurią jiems paskyrei.

⁹ Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei,

kad žemės vėl neapsemtų.

¹⁰ Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose

ir upėms tekėti tarp kalvų.

¹¹ Jie duoda vandens miško žvėrims,

laukiniai asilai ten malšina troškulį.

¹² Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus

ir čiulba ant medžių šakų.

¹³ Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės,

ir žemė kupina tavo palaimos.

¹⁴ Tu želdai žolę galvijams,

ir augalus žmonių reikalams,

kad jie augintųsi maisto iš žemės

¹⁵ ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,

ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,

ir duonos, kuri stiprina gyvastį.

¹⁶ Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai

ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.

¹⁷ Paukščiai sukasi juose gūžtas,

gandras medyje kraunasi lizdą.

¹⁸ Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,

uolos ­ slėptuvės olų barsukams.

¹⁹ Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti,

o saulė žino, kada jai nusileisti.

²⁰ Tu siunti tamsą, ir ateina naktis;

tuomet sujunda visi miško gyvūnai.

²¹ Liūtukai riaumoja grobio,

ieškodamiesi maisto iš Dievo.

²² Saulei užtekėjus, jie pasitraukia

miegoti savo guoliuose,

²³ o žmogus eina prie darbo

ir triūsia iki vakaro.

²⁴ VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!

Kaip išmintingai juos visus sukūrei!

Tavo kūrinių pilna žemė.

²⁵ Štai jūra, tokia bekraštė ir plati.

Ten knibžda nesuskaičiuojami

maži ir dideli gyvūnai.

²⁶ Ten plaukioja laivai

ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.

²⁷ Visi jie laukia iš tavęs,

kad duotum jiems peno, kada reikia.

²⁸ Kai duodi, jie surenka,

kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.

²⁹ Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta,

o alsavimą iš jų atėmus, miršta

ir sugrįžta į dulkes.

³⁰ Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,

ir tu atnaujini žemės veidą.

³¹ Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,

tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!

³² Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba;

jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.

³³ Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu,

per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.

³⁴ Tepatinka jam mano malda,

nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.

³⁵ Teišnyksta žemėje nusidėjėliai,

tenebūna daugiau nedorėlių.

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

¹ Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo,

skelbkite jo darbus tautoms!

² Giedokite jam, šlovinkite jį giesmėmis,

kalbėkite apie visus jo nuostabius darbus.

³ Didžiuokitės jo šventuoju vardu,

tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis!

⁴ Pagalbos ieškoti eikite pas VIEŠPATĮ,

visada ieškokite jo Artumo.

⁵ Atminkite jo padarytus nuostabius darbus,

jo stebuklus ir nuosprendžius,

⁶ Abraomo palikuonys, jo tarnai,

Jokūbo vaikai, jo išrinktieji!

⁷ Jis, VIEŠPATS, mūsų Dievas,

ir visoje žemėje vykdomi jo įsakymai.

⁸ Amžiais jis laikosi savo Sandoros,

tūkstančiui kartų duoto pažado,

⁹ Sandoros, sudarytos su Abraomu,

priesaikos žodžio Izaokui,

¹⁰ kurį jis patvirtino Jokūbui kaip įstatą,

Izraeliui kaip amžiną Sandorą.

¹¹ „Tau aš duosiu, ­ sakė jis, ­ Kanaano kraštą

kaip tau skirtą paveldą.“

¹² Kad ir mažai jų buvo,

tik sauja ateivių tame krašte,

¹³ klajojanti iš tautos į tautą,

iš karalystės į karalystę,

¹⁴ jų engti jis niekam neleido,

ir dėl jų barė karalius:

¹⁵ „Nelieskite mano pateptųjų,

neskriauskite mano pranašų!“

¹⁶ Jis užleido badą anai žemei

ir atėmė iš jų visus maisto išteklius.

¹⁷ Jis pasiuntė jiems vyrą ­ Juozapą,

parduotą kaip vergą.

¹⁸ Jo kojos buvo supančiotos,

ant kaklo užkarta grandinė,

¹⁹ kol atsitiko, ką jis buvo pranašavęs,

ir VIEŠPATIES žodis jį išbandė.

²⁰ Karalius liepė jį paleisti,

tautų valdovas jį išlaisvino.

²¹ Jis padarė jį savo namų viešpačiu

ir visų turtų valdytoju,

²² kad lavintų pareigūnus būti tokius kaip jis

ir mokytų didžiūnus išminties.

²³ Tada Izraelis atėjo į Egiptą,

Jokūbas apsigyveno kaip ateivis Chamo žemėje.

²⁴ VIEŠPATS padarė savo tautą labai gausią,

stipresnę už jos priešus,

²⁵ kurių širdis jis taip pakeitė,

kad jie ėmė nekęsti jo tautos

ir elgtis klastingai su jo tarnais.

²⁶ Jis pasiuntė savo tarną Mozę

ir Aaroną, kurį buvo išsirinkęs.

²⁷ Jiedu padarė VIEŠPATIES ženklų

ir stebuklų Chamo žemėje.

²⁸ Jis užleido tamsą, ir aptemo žemė,

bet egiptiečiai priešinosi jo žodžiams.

²⁹ Jis pavertė jų vandenis krauju,

ir nutroško jų žuvys.

³⁰ Jų žemėje knibždėte knibždėjo varlių,

jos užplūdo net jų karaliaus kambarius.

³¹ Jis tarė, ir apniko musių spiečiai

bei aibės uodų visą jų žemę.

³² Jis davė jiems krušą vietoj lietaus,

žaibais plieskė jų žemę.

³³ Jis sunaikino jų vynmedžius bei figmedžius

ir išvertė iš žemės medžius.

³⁴ Jis tarė, ir užplūdo skėriai

bei nesuskaičiuojami žiogai.

³⁵ Visus augalus jie surijo jų žemėje

ir suėdė jų laukų derlių.

³⁶ Jis sunaikino visus pirmagimius jų žemėje,

visas jų jaunystės pirmienas.

³⁷ Tada jis išvedė izraelitus,

nešinus sidabru ir auksu,

ir dvylikoje giminių nebuvo silpnuolio.

³⁸ Egiptiečiai džiūgavo, jiems išeinant,

nes izraelitai buvo juos įbaiminę.

³⁹ Jis supūtė debesį kaip dangą

ir ugnimi švietė naktį.

⁴⁰ Jiems prašant, jis siuntė putpelių

ir dangaus duona juos sočiai maitino.

⁴¹ Jis atvėrė uolą, ir ištryško vanduo

ir lyg upė tekėjo per dykumą.

⁴² Jis atminė savo šventąjį pažadą

ir savo tarną Abraomą.

⁴³ Taip jis vedė besidžiaugiančią savo tautą,

džiugią giesmę giedančius savo išrinktuosius.

⁴⁴ Jis davė jiems kitų tautų žemes,

ir jie paveldėjo žmonių triūso vaisius,

⁴⁵ kad paklustų jo įstatams

ir laikytųsi jo įsakymų.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

¹ Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

nes jo ištikimoji meilė amžina.

² Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus

ar pajėgti jį pašlovinti?

³ Laimingi, kas elgiasi teisingai,

ir visados daro, kas teisu.

⁴ Atmink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai,

lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,

⁵ kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę,

dalytis tavo tautos džiaugsmu

ir didžiuotis tavo paveldu.

⁶ Nusidėjome ­ mes ir mūsų protėviai,

nusikaltome, nedorai elgėmės.

⁷ Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų,

pamiršo tavo gerumą

ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.

⁸ Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui,

kad parodytų savo didžią jėgą.

⁹ Jis pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo;

jis pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.

¹⁰ Jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė,

ir atpirko iš priešo rankų.

¹¹ Jūra paskandino jų priešus,

ir neliko nė vieno.

¹² Tada izraelitai įtikėjo

ir šlovino jį giesme.

¹³ Greitai jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,

ir elgėsi, nelaukdami, kol supras jo užmojį.

¹⁴ Dykumoje juos apėmė godus alkis,

ir tyruose jie ėmė gundyti Dievą.

¹⁵ Jis davė jiems, ko jie reikalavo,

bet siuntė ir alinančią ligą.

¹⁶ Stovykloje buvo pavydima Mozei

ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui.

¹⁷ Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną,

palaidojo Abiramo šalininkus.

¹⁸ Ugnis užsiliepsnojo tame būryje,

ir liepsnos sunaikino nedorėlius.

¹⁹ Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį

ir garbino nuliedintą atvaizdą.

²⁰ Jie sukeitė Dievo garbę

su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.

²¹ Jie užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją,

padariusį didžių dalykų Egipte.

²² Kokių nuostabių darbų jis padarė Chamo žemėje!

Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!

²³ Jis būtų juos sunaikinęs,

jeigu jo išrinktasis Mozė nebūtų užstojęs

ir nukreipęs jo pykčio.

²⁴ Jie paniekino puikųjį kraštą

ir netikėjo jo pažadu,

²⁵ murmėjo savo palapinėse

ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso.

²⁶ Todėl, pakėlęs ranką, jis prisiekė,

kad leis jiems žūti dykumoje

²⁷ ir išblaškys jų palikuonis tautose,

išsklaidys po svetimas šalis.

²⁸ Paskui jie prisidėjo prie Baalo apeigų

ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.

²⁹ Jie pykdė VIEŠPATĮ savo darbais,

todėl juos užpuolė maras.

³⁰ Tada Finehasas pakilęs užstojo,

ir maras liovėsi.

³¹ Tai pripažinta jam kaip teisus darbas

amžinai per kartų kartas.

³² Jie pykdė VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų,

ir dėl jų nukentėjo Mozė,

³³ nes jie taip apkartino jam dvasią,

kad jis neapgalvotai pašnekėjo.

³⁴ Jie neišnaikino tautų,

kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,

³⁵ bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais

ir mokėsi daryti, kaip šie darė.

³⁶ Dievo tauta tarnavo stabams,

ir jie virto jiems pinklėmis.

³⁷ Savo sūnus ir dukteris

jie aukojo demonams.

³⁸ Jie liejo nekaltą kraują,

savo sūnų ir dukterų kraują,

aukojo juos Kanaano stabams

ir išniekino kraštą, praliedami kraują.

³⁹ Taip jie teršėsi savo veiksmais

ir ištvirkavo savo darbais.

⁴⁰ VIEŠPATS įniršo ant savo tautos

ir pasibjaurėjo savo paveldu.

⁴¹ Jis atidavė juos tautoms į rankas,

ir juos valdė tie, kurie jų nekentė.

⁴² Priešai juos engė,

ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.

⁴³ Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą,

bet jie ir toliau liko maištingi

ir savo kalčių prislėgti.

⁴⁴ Bet jis atsižvelgdavo į jų kančią,

kai išgirsdavo jų šauksmą.

⁴⁵ Jų labui jis atmindavo savo Sandorą

ir pasigailėdavo iš savo gerumo.

⁴⁶ Jis išgaudavo jiems pasigailėjimą iš tų,

kurie laikė juos nelaisvėje.

⁴⁷ Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

ir surink mus iš visų tautų,

kad dėkotume tavo šventajam vardui

ir didžiuotumės tave šlovindami!

⁴⁸ Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

nuo amžių per amžius!

Tesako visa tauta: „Amen!“

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

¹ „Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

nes jo ištikimoji meilė amžina.“

² Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji,

kuriuos jis atpirko iš vargo,

³ surinko iš svetimų šalių,

iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų.

⁴ Vieni klajojo dykumoje ir tyruose,

bet miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado.

⁵ Alkani ir ištroškę,

jie tik gyvastį nešiojo.

⁶ Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis gelbėjo juos iš bėdų,

⁷ vedė tiesiu keliu,

kol jie pasiekė gyvenamą miestą.

⁸ Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai,

⁹ nes jis patenkino trokštančius

ir alkstančius pripildė gėrybių.

¹⁰ Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje,

belaisviai skurde ir grandinėse,

¹¹ nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius

ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.

¹² Jų širdį sutramdė kančia,

jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų.

¹³ Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išvadavo juos iš bėdų,

¹⁴ išvedė juos iš niūriosios tamsos

ir sutraukė jų pančius.

¹⁵ Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai,

¹⁶ nes jis pralaužia vario vartus

ir sunaikina geležies velkes.

¹⁷ Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio

ir už savo kaltes turėjo kentėti.

¹⁸ Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti

ir buvo netoli mirties vartų.

¹⁹ Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis išvadavo juos iš bėdų,

²⁰ siuntė savo žodį jiems išgydyti

ir išgelbėti nuo pražūties.

²¹ Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai.

²² Teatnašauja bendravimo aukas

ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis.

²³ Kiti plaukė laivais į jūrą

ir uždarbiavo didžiuose vandenyse.

²⁴ Jie matė VIEŠPATIES darbus,

jo nuostabius veiksmus gelmėse.

²⁵ Jam paliepus, kilo audros

ir sukėlė aukštas jūros bangas.

²⁶ Jie kilo aukštyn ligi dangaus, nėrė žemyn į gelmes,

ir širdis jiems stiro iš baimės.

²⁷ Tarsi girti jie svirduliavo ir svyravo,

suglumę nebežinodami, ką daryti.

²⁸ Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES,

ir jis ištraukė juos iš bėdų,

²⁹ šėlstančią audrą nuramino,

ir jūros bangos buvo nutildytos.

³⁰ Jie džiaugėsi nurimusia jūra,

ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.

³¹ Tedėkoja jie VIEŠPAČIUI už jo ištikimąją meilę,

už nuostabius darbus žmonijai.

³² Teaukština jį tautos sueigoje,

tešlovina seniūnų taryboje.

³³ Jis pavertė upes dykuma,

vandens šaltinius ­ išdžiūvusia žeme,

³⁴ vešlų kraštą ­ druskingais pelkynais

dėl jo gyventojų nedorumo.

³⁵ Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais,

išdžiūvusią žemę ­ srūvančiais šaltiniais.

³⁶ Alkanus žmones ten apgyvendino,

ir jie pasistatė miestą.

³⁷ Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus

ir nuėmė gausų derlių.

³⁸ Jis laimino juos, ir jų labai daugėjo,

ir jų galvijų skaičiui jis neleido sumažėti.

³⁹ Jie sumenko ir buvo pažeminti

per priespaudą, skurdą ir kančią.

⁴⁰ Bet tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų

ir varo juos klajoti po neįžengiamą dykynę,

⁴¹ išgelbėjo beturčius iš skurdo

ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes.

⁴² Dorieji tai mato ir džiaugiasi,

o visų nedorėlių burnos užsičiaupia.

⁴³ Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus,

ir mąstys apie VIEŠPATIES ištikimąją meilę.