¹ Besižvalgydamas Jokūbas pamatė ateinant Ezavą, lydimą keturių šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus, ² pastatydamas tarnaites su jų vaikais priekyje, Lėją su jos vaikais už jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai. ³ O pats ėjo pirma visų ir nusilenkė ligi žemės septynis kartus, kol priėjo prie savo brolio.

⁴ O Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė. ⁵ Pakėlęs akis ir pamatęs moteris bei vaikus, Ezavas klausė: „Kas gi tie su tavimi?“ Jokūbas atsakė: „Tai vaikai, kuriuos Dievas malonėjo duoti tavo tarnui.“ ⁶ Tada priėjo tarnaitės, jos ir jų vaikai, ir žemai nusilenkė, ⁷ po jų priėjo taip pat Lėja su savo vaikais ir žemai nusilenkė, galų gale priėjo Juozapas su Rachele ir žemai nusilenkė.

⁸ O Ezavas vėl klausė: „Ką gi reiškia tas visas būrys, kurį sutikau?“ Jokūbas atsakė: „Kad rasčiau malonę mano viešpaties akyse.“ ⁹ Ezavas tarė: „Aš turiu pakankamai, mano broli! Tebūna tavo, ką turi.“ ¹⁰ Bet Jokūbas tarė: „Ne, prašau tave! Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą; taip maloniai mane priėmei. ¹¹ Prašyčiau priimti mano dovaną, kurią tau atvariau, nes Dievas man buvo maloningas, ir aš turiu visko apsčiai“. Taip raginamas Ezavas priėmė.

Jokūbas atsiskiria nuo Ezavo

¹² Tuomet Ezavas tarė: „Leiskimės į kelionę kartu, aš eisiu greta tavęs.“ ¹³ O Jokūbas atsakė jam: „Kaip mano viešpats žino, vaikai silpni. Be to, avių kaimenės bei galvijų bandos turi žinduklių, ir kelia man rūpestį. Greičiau varant, jie išvargtų per vieną dieną, ir visi gyvuliai nugaištų. ¹⁴ Tekeliauja mano viešpats pirma savo tarno, tuo tarpu aš keliausiu toliau pamažu pagal žinginę priekyje einančių galvijų ir pagal žinginę vaikų, kol neateisiu pas savo viešpatį į Seyrą.“

¹⁵ Ezavas tarė: „Leisk man bent palikti su tavimi keletą mano žmonių.“ Bet jis atsakė: „Kam gi? Mano viešpats man per daug geras.“ ¹⁶ Taigi Ezavas tą dieną leidosi kelionėn į Seyrą. ¹⁷ O Jokūbas keliavo Sukotų link, ten pasistatė namus ir padarė pastoges savo gyvuliams. Todėl tos vietos vardas yra Sukotai.

¹⁸ Taigi parėjęs iš Padan Aramo, Jokūbas saugiai atkeliavo į Sichemo miestą Kanaano krašte ir pasistatė palapines priešais miestą. ¹⁹ Žemės sklypą, ant kurio buvo pasistatęs palapinę, jis pirko už šimtą aukso gabalų iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų. ²⁰ Ten pastatė aukurą ir pavadino jį El Elohe Izraelis.

¹ Lėjos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų. ² Šalies vado Hamoro Hivo sūnus Sichemas pamatė ją, pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti. ³ Jis lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę ir stengėsi laimėti jos širdį. ⁴ Sichemas prašė ir savo tėvo Hamoro: „Gauk tą mergaitę man žmona.“

⁵ Jokūbas išgirdo, kad Sichemas išniekino jo dukterį Diną. Bet jo sūnūs buvo laukuose su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo. ⁶ Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą pasikalbėti ⁷ kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę, vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Sichemas, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui. Tokio dalyko pakęsti negalima!

⁸ O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas: „Mano sūnus Sichemas visa širdimi trokšta jūsų dukters. Duokite ją jam žmona. ⁹ Giminiuokitės su mumis: duokite mums savo dukteris, imkite sau mūsų dukteris! ¹⁰ Įsikursite tarp mūsų ir kraštas bus jums atviras: gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite jame nuosavybę.“ ¹¹ Tada pats Sichemas jos tėvui ir broliams sakė: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs pareikalausite. ¹² Reikalaukite iš manęs vedybų kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu, ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę žmona.“

Jokūbo sūnų kerštas

¹³ Jokūbo sūnūs atsakė Sichemui ir jo tėvui, kalbėdami klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną. ¹⁴ Tad jie sakė jiems: „Mes tokio dalyko negalime daryti ­ duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų mums gėdą. ¹⁵ Tik su tokia sąlyga sutiksime su tavimi: jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite kaip mes. ¹⁶ Tada mes duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų ir tapsime viena tauta. ¹⁷ Bet jeigu mūsų nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, pasiimsime savo dukterį ir eisime sau.“

¹⁸ Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui. ¹⁹ Jaunuolis nedelsė tai padaryti, nes žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to, jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose. ²⁰ Taigi Hamoras ir jo sūnus Sichemas nuėjo į miesto vartus ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami: ²¹ „Tie žmonės mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja jame laisvai, nes krašte yra apsčiai jiems vietos. Galėsime imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris. ²² Bet jie sutiks gyventi tarp mūsų ir tapti viena tauta tik su šia sąlyga: visi mūsų vyriškiai turi būti apipjaustyti, kaip kad ir jie yra apipjaustyti. ²³ Argi tuomet nepriklausys mums jų galvijai ir nuosavybė ­ visi jų gyvuliai? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens su mumis.“ ²⁴ Visi stiprūs miesto vyrai sutiko su Hamoru ir jo sūnumi Sichemu, visi vyriškiai buvo apipjaustyti ­ visi stiprūs miesto vyrai.

²⁵ Trečią dieną, kai jie dar kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs ­ Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius. ²⁶ Ir Hamorą bei jo sūnų Sichemą nudūrė kalaviju, atsiėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo. ²⁷ Tuomet kiti Jokūbo sūnūs, aptikę nužudytuosius, apiplėšė miestą už tai, kad jų sesuo buvo išniekinta. ²⁸ Jie pasiėmė jų avių kaimenes ir galvijų bandas, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose. ²⁹ Visą jų turtą, visus vaikus ir žmonas ­ visa, kas tik buvo namuose, jie pasiėmė kaip belaisvius ir grobį.

³⁰ Tada Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams ­ kanaaniečiams ir perizams. Skaičiumi mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima.“ ³¹ Bet jie atsakė: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“

¹ Dievas tarė Jokūbui: „Pakilk, eik į Betelį ir ten apsistok. Padaryk ten aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai tu bėgai nuo savo brolio Ezavo.“ ² Užtat Jokūbas savo šeimai ir visiems buvusiems su juo įsakė: „Atsikratykite svetimų dievų, kuriuos turite prie savęs, nusiplaukite ir apsivilkite šviežiais drabužiais. ³ Tuomet ateikite, kilsime į Betelį. Ten aš padarysiu aukurą Dievui, kuris išklausė mane pavojaus dieną ir buvo su manimi, kur tik ėjau.“ ⁴ Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos turėjo, ir auskarus iš ausų. Jokūbas užkasė juos po ąžuolu prie Sichemo.

⁵ Kai jie vėl leidosi kelionėn, didžiulė Dievo baimė taip apėmė visus aplinkinius miestus, kad jie nesivijo Jokūbo sūnų. ⁶ Taigi Jokūbas atkeliavo į Lūzą, tai yra Betelį, Kanaano krašte, jis ir visi su juo buvę žmonės. ⁷ Ten jis pastatė aukurą ir pavadino tą vietą El Beteliu, nes ten, jam bėgant nuo savo brolio, buvo apsireiškęs Dievas.

⁸ Rebekos žindyvė Debora numirė ir buvo palaidota po ąžuolu žemiau Betelio. Užtat jis buvo pavadintas Verksmo ąžuolu.

⁹ Dievas vėl pasirodė Jokūbui, jam sugrįžus iš Padan Aramo, ir palaimino jį. ¹⁰ Dievas tarė jam:

„Tavo vardas yra Jokūbas.

Nebebūsi daugiau vadinamas Jokūbu,

nes tik Izraelis bus tavo vardas.“

Taip jis pavadino jį Izraeliu. ¹¹ Dievas tarė jam:

„Aš esu Dievas Visagalis.

Būk vaisingas ir auk!

Tauta, netgi tautų bendrija, išaugs iš tavęs,

ir iš tavęs kils karaliai. ¹² Kraštą, kurį daviau Abraomui ir Izaokui,

dabar duodu tau.

Ir tavo būsimiems palikuonims

aš duosiu šį kraštą.“

¹³ Tuomet Dievas pranyko nuo jo toje vietoje, kur buvo su juo kalbėjęsis. ¹⁴ Toje vietoje, kur buvo su juo kalbėjęs, Jokūbas pastatė paminklinį akmenį, atnašavo ant jo liejamąją auką ir apliejo jį aliejumi. ¹⁵ Vietą, kurioje Dievas su juo kalbėjosi, Jokūbas pavadino Beteliu.

¹⁶ Tada jie iškeliavo iš Betelio. Jiems dar tebesant netoli nuo Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus. ¹⁷ Kai gimdymo skausmai tapo nebepakeliami, pribuvėja tarė jai: „Nebijok, nes dabar turėsi kitą sūnų.“ ¹⁸ Paskutiniu atsikvėpimu, nes jau merdėjo, ji pavadino jį Ben Oniu. Tačiau jo tėvas pavadino jį Benjaminu. ¹⁹ Rachelė numirė ir buvo palaidota prie kelio į Efratą, tai yra Betliejų. ²⁰ Ant jos kapo Jokūbas pastatė paminklinį akmenį. Tai Rachelės kapo paminklinis akmuo, esantis ten iki šios dienos. ²¹ Izraelis keliavo toliau ir pasistatė palapinę už Migdal Edero.

²² Izraeliui gyvenant tame krašte, Rubenas nuėjo ir sugulė su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis apie tai išgirdo.

Jokūbo sūnų buvo dvylika. ²³ Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas. ²⁴ Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas. ²⁵ Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Naftalis. ²⁶ Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras. Tokie tat buvo Jokūbo sūnūs, gimę jam Padan Arame.

Izaoko mirtis

²⁷ Jokūbas parėjo namo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, prie Kirjat Arbos, tai yra Hebrono, kur Abraomas ir Izaokas buvo gyvenę kaip ateiviai. ²⁸ Izaokas buvo šimto aštuoniasdešimt metų, ²⁹ kai atsiduso paskutinį kartą. Jis mirė, ir žiloje senatvėje, turėdamas daug metų, buvo sujungtas su savo gimine. Jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas palaidojo jį.

¹ Štai Ezavo, tai yra Edomo, palikuonys. ² Ezavas paėmė sau žmonas iš kanaaniečių: Elono Hetito dukterį Adą, Cibeono Hivo sūnaus Anos dukterį Oholibamą ³ ir Izmaelio dukterį bei Nebajoto seserį Basmatą. ⁴ Ada Ezavui pagimdė Elifazą, Basmata pagimdė Reuelį, ⁵ o Oholibama pagimdė Jeušą, Jalamą ir Korahą. Tokie tat yra sūnūs, gimę jam Kanaano krašte.

⁶ Tuomet Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris ir visus namiškius, galvijus ir visus gyvulius, visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaane, ir nusikėlė į kraštą, buvusį šiek tiek toliau nuo jo brolio Jokūbo. ⁷ Mat jų nuosavybė buvo tapusi per didelė jiems kartu gyventi. Kraštas, kuriame jie buvo ateiviai, negalėjo jų išlaikyti su tokiomis kaimenėmis. ⁸ Taigi Ezavas apsigyveno Seyro aukštumose. Ezavas yra Edomas.

⁹ Štai edomitų protėvio Ezavo palikuonys Seyro aukštumose. ¹⁰ Štai Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus Elifazas, Ezavo žmonos Basmatos sūnus Reuelis. ¹¹ Elifazo sūnūs buvo Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas. ¹² (Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė; ji pagimdė Elifazui Amaleką.) Tokie tat buvo Ezavo žmonos Ados sūnūs. ¹³ Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama ir Miza. Tokie tat buvo Ezavo žmonos Basmatos sūnūs. ¹⁴ Cibeono sūnaus Anos dukters Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas, Korahas; juos ji pagimdė Ezavui.

¹⁵ Štai Ezavo sūnų gentys. Ezavo pirmagimio Elifazo palikuonys: Temano gentis, Omaro gentis, Cefojo gentis, Kenazo gentis, ¹⁶ Koraho gentis, Gatamo gentis ir Amaleko gentis. Elifazo gentys Edomo krašte kilusios iš Ados sūnų. ¹⁷ Ezavo sūnaus Reuelio palikuonys: Nahato gentis, Zeracho gentis, Šamos gentis ir Mizos gentis. Reuelio gentys Edomo krašte kilusios iš Ezavo žmonos Basmatos. ¹⁸ Ir štai Ezavo žmonos Oholibamos palikuonys: Jeušo gentis, Jalamo gentis ir Koraho gentis. Šios gentys kilusios iš Ezavo žmonos Oholibamos, Anos dukters. ¹⁹ Tokie tat yra Ezavo, tai yra Edomo, sūnūs ir jų gentys.

²⁰ Štai Seyro Horo sūnūs, čiabuviai krašto gyventojai: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana, ²¹ Dišonas, Eceras ir Dišanas. Tai horų gentys ­ Seyro sūnūs Edomo krašte. ²² Lotano sūnūs buvo Horis ir Hemamas, o Lotano sesuo ­ Timna. ²³ Šobalo sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas. ²⁴ Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. (Pastarasis yra tas Ana, kuris aptiko karšto vandens šaltinius dykumoje, ganydamas savo tėvo Cibeono asilus.) ²⁵ Anos vaikai: Dišonas ir duktė Oholibama. ²⁶ Dišano sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas. ²⁷ Ecero sūnūs: Bilhanas, Zavanas ir Akanas. ²⁸ Dišano sūnūs: Ūcas ir Aranas. ²⁹ Horų gentys: Lotano gentis, Šobalo gentis, Cibeono gentis, Anos gentis, ³⁰ Dišono gentis, Ecero gentis ir Dišano gentis. Tokie tat yra horų vadai, pagal jų kiltis Seyro krašte.

³¹ Štai karaliai, valdę Edomo krašte pirma negu bet koks karalius valdė izraelitus. ³² Beoro sūnus Bela karaliavo Edome ir jo miestas buvo Dinhaba. ³³ Bela mirė, ir Zeracho iš Bocros sūnus Jobabas vietoj jo tapo karaliumi. ³⁴ Jobabas mirė, ir Hušamas iš temanų krašto vietoj jo tapo karaliumi. ³⁵ Hušamas mirė, ir Bedado sūnus Hadadas ­ tas, kuris nugalėjo midjaniečius Moabo krašte ­ vietoj jo tapo karaliumi; jo miesto vardas buvo Avitas. ³⁶ Hadadas mirė, ir Samla iš Masrekos vietoj jo tapo karaliumi. ³⁷ Samla mirė, ir Saulius iš Rehobotų ant Upės kranto vietoj jo tapo karaliumi. ³⁸ Saulius mirė, ir Achboro sūnus Baal Hananas vietoj jo tapo karaliumi. ³⁹ Achboro sūnus Baal Hananas mirė, ir Hadaras tapo vietoj jo karaliumi; jo miesto vardas buvo Pavas. Jo žmona, Me Zahabo dukters Matredos duktė, vadinosi Mehetabelė.

⁴⁰ Štai Ezavo genčių vardai pagal jų kiltis ir vietovių vardus: Timnos gentis, Alvos gentis, Jeteto gentis, ⁴¹ Oholibamos gentis, Elos gentis, Pinono gentis, ⁴² Kenazo gentis, Temano gentis, Mibcaro gentis, Magdielio gentis ir Iramo gentis. Tokios tat yra Edomo, tai yra Edomo tėvo Ezavo, gentys pagal gyvenvietes jų užvaldytame krašte.

¹ Bet Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas buvo gyvenęs kaip ateivis ­ Kanaano krašte. ² Štai pasakojimas apie Jokūbo šeimą.

Būdamas septyniolikos metų, Juozapas ganė su broliais avių kaimenę, padėdamas savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų blogus darbus.

³ Izraelis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką, nes šis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis. ⁴ Matydami, kad tėvas jį myli labiau už kitus, broliai jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.

⁵ Kartą Juozapas susapnavo sapną ir papasakojo jį savo broliams. Šie ėmė dar labiau jo nekęsti. ⁶ „Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“ ­ sakė jis jiems. ⁷ „Mes rišome lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo, o jūsų pėdai susirinko aplink ir žemai nusilenkė mano pėdui!“ ⁸ Jo broliai atsakė: „Bene ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų ketini mus valdyti?“ Dėl kalbų apie sapnus jie ėmė dar labiau jo nekęsti.

⁹ Jis sapnavo dar vieną sapną ir papasakojo jį savo broliams, tardamas: „Štai sapnavau dar vieną sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!“ ¹⁰ Bet kai papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas apibarė. „Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes ­ aš pats, tavo motina ir tavo broliai ­ turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?“ ¹¹ Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo užmiršti.

Broliai parduoda Juozapą

¹² Kartą, kai broliai buvo nuvarę tėvo kaimenę ganytis prie Sichemo, ¹³ Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, kaip žinai, gano prie Sichemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos.“ ­ „Pasiruošęs!“ ­ atsakė šis. ¹⁴ Izraelis tada paliepė jam: „Nueik ir sužinok, kaip laikosi tavo broliai, kaip sekasi kaimenei, ir parnešk man žinių.“ Taip jis išsiuntė jį iš Hebrono slėnio.

Juozapas pasiekė Sichemą, ¹⁵ ir vienas vyras susitiko jį, beklajojantį po laukus. „Ko ieškai?“ ­ paklausė jo tas vyras. ¹⁶ „Savo brolių ieškau, ­ atsakė jis. ­ Ar negalėtum pasakyti, kur jie gano kaimenę“. ¹⁷ Vyras atsakė: „Jie iš čia iškeliavo. Girdėjau iš tikro juos sakant: ‘Eikime į Dotaną.’“ Tad Juozapas pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane. ¹⁸ O šie pastebėjo jį iš tolo ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, ėmė tartis jį nužudyti. ¹⁹ Vieni kitiems jie sakė: „Va, ateina tas sapnuotojas! ²⁰ Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kokią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas išeis iš jo sapnų“. ²¹ Bet Rubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės.“ ²² Rubenas kalbėjo jiems: „Nepraliekite kraujo! Va, įmeskite jį į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nekelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui. ²³ Taigi kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė iš jo apdarą, puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo apsivilkęs, ²⁴ o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo.

²⁵ Jie susėdo valgyti. Žvalgydamiesi pamatė ateinant iš Gileado izmaelitų karavaną su sakais, balzamu ir kvapiaisiais syvais apkrautais kupranugariais, keliaujantį į Egiptą. ²⁶ Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują? ²⁷ Eime, verčiau parduokime jį izmaelitams. Nekelkime rankos prieš jį, nes jis juk mūsų brolis, mūsų pačių kūnas!“ Broliai jo paklausė. ²⁸ Kai keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį, jie ištraukė Juozapą iš duobės ir pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

²⁹ Vėl atėjęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo duobėje nebėra, Rubenas persiplėšė drabužius. ³⁰ Jis grįžo pas savo brolius, sakydamas: „Berniukas dingo! Ką dabar daryti?“ ³¹ Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje. ³² Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes radome jį. Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras ar ne.“ ³³ Tėvas pažino ir tarė: „Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį prarijo! Juozapas tikrai žvėries sudraskytas!“ ³⁴ Tuomet Jokūbas persiplėšė drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo sūnaus daug dienų. ³⁵ Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: „Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų.“ Taip tėvas jį apraudojo. ³⁶ Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį pardavę Egipte vienam faraono pareigūnui Potifarui, sargybos viršininkui.