¹ Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą. ² Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes iš jo buvo girdomos kaimenės. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo. ³ Tik kai būdavo ten suvarytos visos kaimenės, piemenys nurisdavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užrisdavo akmenį į vietą.

⁴ Jokūbas prakalbino juos: „Mano broliai, iš kur jūs?“ Tie atsakė: „Iš Harano.“ ­ ⁵ „O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ ­ paklausė. „Taip, pažįstame“, ­ atsakė jie. ⁶ Jis jų klausė: „Kaip jo sveikata?“ ­ „Gera, jis sveikas, ­ atsakė jie, ­ štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis.“ ⁷ Jis tarė: „Žiūrėkite, diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis.“ ⁸ „Negalime, ­ atsakė jie, ­ kol nesuvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritame akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis.“

⁹ Jokūbui su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė. ¹⁰ Pamatęs Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę. ¹¹ Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko. ¹² Jokūbas pasisakė Rachelei esąs jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

¹³ Išgirdęs žinią apie sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę, ¹⁴ ir Labanas tarė jam: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“

Jokūbas veda Lėją ir Rachelę

Jokūbui išbuvus pas Labaną vieną mėnesį,¹⁵ Labanas pasakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“

¹⁶ Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji ­ Rachelė. ¹⁷ Lėja turėjo švelnias akis, o Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži. ¹⁸ Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį.“ ¹⁹ „Mieliau ją duosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, ­ sutiko Labanas. ²⁰ Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų ­ taip labai ją mylėjo.

²¹ Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas baigėsi.“ ²² Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves. ²³ Bet, atėjus vakarui, paėmė savo dukterį Lėją ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja. ²⁴ Savo tarnaitę Zilpą Labanas paskyrė dukters Lėjos tarnaite. ²⁵ Atėjus rytui, žiūri, šalia Lėja! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“ ²⁶ Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę. ²⁷ Su šia baik vestuvių savaitę, ir jei tarnausi man kitus septynerius metus, duosime tau ir aną.“ ²⁸ Jokūbas taip ir padarė ­ baigė vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę žmona. ²⁹ Savo tarnaitę Bilhą Labanas paskyrė dukters Rachelės tarnaite. ³⁰ Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę jis mylėjo labiau negu Lėją. O Labanui atitarnavo dar septynerius metus.

Jokūbo vaikai

³¹ Pamatęs, kad Lėja nemylima, VIEŠPATS padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga. ³² Lėja tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Mat ji sakė: „Tai reiškia: ‘Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės.’“ ³³ Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „VIEŠPATS išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų.“ Užtat ji pavadino jį Simeonu. ³⁴ Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: „O dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus.“ Todėl jis buvo pavadintas Leviu. ³⁵ Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ.“ Todėl ji pavadino jį Judu. Tuomet ji liovėsi gimdžiusi.

¹ Matydama nepagimdanti Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“ ² Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?“ ³ O ji atsakė: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“ ⁴ Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja. ⁵ Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų. ⁶ O Rachelė sakė: „Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų.“ Todėl ji pavadino jį Danu. ⁷ Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. ⁸ Tuomet Rachelė ištarė: „Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ Užtat ji pavadino jį Naftaliu.

⁹ Pamačiusi nebegalinti gimdyti, Lėja paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui žmona. ¹⁰ Tuomet Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų. ¹¹ Lėja sakė: „Kokia sėkmė!“ ir pavadino jį Gadu. ¹² Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. ¹³ Lėja pasakė: „Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!“ ir pavadino jį Ašeru.

¹⁴ Vieną dieną per kviečiapjūtę, būdamas laukuose, Rubenas aptiko mandragorų ir parnešė namo savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau duoti man truputį tavo sūnaus mandragorų.“ ¹⁵ Lėja jai atšovė: „Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Rachelė atsakė: „Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragoras.“ ¹⁶ Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir paskelbė jam: „Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras.“ Tad tą naktį jis gulėjo su ja. ¹⁷ Dievas išklausė Lėjos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų. ¹⁸ Lėja sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę“, todėl ir pavadino jį Isacharu. ¹⁹ Vėl tapusi nėščia ir pagimdžiusi Jokūbui šeštą sūnų, ²⁰ Lėja sakė: „Dievas davė man rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes pagimdžiau jam šešis sūnus.“ Ir pavadino jį Zabulonu. ²¹ Po to ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.

²² Dabar Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias. ²³ Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama: „Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!“ ²⁴ Ir pavadino jį Juozapu, sakydama: „Teprideda man Dievas dar vieną sūnų!“

Jokūbo susitarimas su Labanu

²⁵ Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Leisk man eiti namo, grįžti į savo kraštą. ²⁶ Atiduok man mano žmonas bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau.“ ²⁷ Bet Labanas jam tarė: „O kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino mane dėl tavęs. ²⁸ Todėl, ­ tęsė jis, ­ nustatyk, kokią tik nori algą, aš mokėsiu.“ ²⁹ O Jokūbas atsakė jam: „Pats žinai, kaip tau tarnavau ir kaip sekėsi tavo gyvuliams mano globoje. ³⁰ Juk tas truputis, kurį prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau. O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?“ ³¹ Labanas klausė: „Kiek gi turiu tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Nieko man nemokėk! Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi tavo kaimene. ³² Apeik šiandien visą savo kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuotas ožkas. Tokia bus mano alga. ³³ O vėliau, kai ateisi pats patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už mane: jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis.“ ³⁴ „Puiku, ­ atsakė Labanas, ­ tebūna, kaip sakai.“

³⁵ Tad tą pačią dieną Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti, ir visas taškuotas bei margas ožkas, turinčias baltų lopų, ir visas juodas avis ir atidavė į savo sūnų rankas. ³⁶ Po to nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų kelionės atstumas; tuo tarpu Jokūbas toliau ganė likusią Labano kaimenę.

³⁷ Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų baltumo. ³⁸ Nuluptas lazdas išdėliojo priešais kaimenes loviuose ­ vandens girdyklose, iš kurių kaimenės ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, atėję atsigerti, ³⁹ ožkos kergėsi priešais lazdas ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius. ⁴⁰ O avis Jokūbas atskyrė ir kaimenės snukius nukreipė dryžuotų ir visiškai juodų gyvulių Labano kaimenėje link. Taip jis auginosi sau kaimenes ir nemaišė jų su Labano kaimenėmis. ⁴¹ Be to, kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo lazdas į lovius priešais gyvulių akis, idant kergtųsi jas matydami, ⁴² o silpnesniesiems gyvuliams lazdų nepadėdavo. Taip silpnieji teko Labanui, o stiprieji ­ Jokūbui. ⁴³ Taigi žmogus turtėjo be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

¹ Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbantis: „Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui.“ ² Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai, kaip anksčiau. ³ Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi.“ ⁴ Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Lėją į laukus, kur buvo jo kaimenė, ⁵ ir pasakė joms: „Matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai, kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi. ⁶ Jūs gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis; ⁷ nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir pakeitė man algą, Dievas neleido jam manęs nuskriausti. ⁸ Jei jis sakė: ‘Taškuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė taškuotus, o jei sakė: ‘Dryžuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė dryžuotus. ⁹ Tad Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.

¹⁰ Kartą kaimenių kergimo metu sapne staiga pakėliau akis ir pamačiau, kad ožiai kaimenėje, kai poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi. ¹¹ Tuomet Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai’, ­ o aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ ¹² Jis tęsė: ‘Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas. ¹³ Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Betelyje, kur tu patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę.’“

¹⁴ Tuomet Rachelė ir Lėja, atsakydamos jam, paklausė: „Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose? ¹⁵ Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo! ¹⁶ Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tad daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė.“

¹⁷ Po to Jokūbas užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių, ¹⁸ suvarė visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą nuosavybę ­ visus gyvulius, įsigytus Padan Arame, ­ ir leidosi pas savo tėvą į Kanaano kraštą.

¹⁹ O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos stabus. ²⁰ Jokūbas nuslėpė nuo aramėjo Labano, kad ketina bėgti. ²¹ Taigi jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs per Eufratą, pasuko Gileado kalnų link.

Labanas vejasi Jokūbą

²² Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo. ²³ Pasiėmęs savo brolius, jis vijosi jį septynias dienas ir prisivijo Gileado kalnuose. ²⁴ Bet Dievas atėjo pas aramėją Labaną naktį per sapną ir įspėjo: „Saugokis, negrasink Jokūbui!“

²⁵ Kai Labanas užklupo Jokūbą, Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose. ²⁶ „Ką tu padarei, ­ Labanas tarė Jokūbui, ­ apgavai mane ir tarsi kalaviju pasigrobei mano dukteris į nelaisvę?! ²⁷ Kodėl taip slapčia išbėgai, apkvailinai mane ir nepasisakei man? Būčiau išleidęs tave su šventėmis ir dainomis, su būgnelių žvangučiais ir arfomis. ²⁸ Tu neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir dukterų! Pasielgei tikrai kvailai! ²⁹ Aš turiu galios jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį man pasakė: ‘Saugokis, negrasink Jokūbui!’ ³⁰ Na, tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs tėvo namų, bet kodėl pavogei mano dievus?“ ³¹ Jokūbas atsakė Labanui: „Todėl, kad bijojau, nes maniau, jog jėga atimsi iš manęs savo dukteris. ³² Bet tas, pas ką atrasi savo dievus, neišliks gyvas! Mūsų giminių akivaizdoje parodyk, kas pas mane tau priklauso, ir pasiimk!“ Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pasivogusi tuos dievus.

³³ Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir dviejų tarnaičių palapines, bet nerado jų. Jis išėjo iš Lėjos palapinės ir įėjo į Rachelės palapinę. ³⁴ O Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo visą palapinę, bet nerado, ³⁵ nes ji savo tėvui sakė: „Tenepyksta mano viešpats, kad negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės.“ Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado.

³⁶ Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo bartis ant Labano. Jokūbas sakė Labanui: „Kuo aš nusikaltau? Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi? ³⁷ Nors ir visus mano daiktus išnaršei, ką gi iš savo šeimos daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano ir savo gimines, idant jie išspręstų mudviejų bylą. ³⁸ Per tuos dvidešimt metų, kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekada nepersileido, ir aš nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu. ³⁹ Niekada nenešiau tau žvėrių sudraskytų gyvulių, bet pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną ar naktį. ⁴⁰ Taip man būdavo: dieną pribaigdavo kaitra, o naktį ­ šaltis, negalėdavau akių sudėti. ⁴¹ Per tuos dvidešimt metų, kai buvau su tavimi, keturiolika metų tarnavau tau už dvi tavo dukteris, šešerius ­ už tavo kaimenę, nes tu dešimt kartų pakeitei man algą. ⁴² Jeigu mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Baimė, nebūtų buvęs su manimi, tuščiomis rankomis mane būtumei išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią naktį tave sudraudė.“

Jokūbo ir Labano sandora

⁴³ Atsakydamas Jokūbui, Labanas tarė: „Dukterys yra mano dukterys, vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės; visa, ką matai, priklauso man. Betgi ką galiu su jomis ar vaikais, kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti? ⁴⁴ Tad dabar eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš; tebūna ji mano ir tavo liudytoja.“ ⁴⁵ Tuomet Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą. ⁴⁶ O savo giminėms Jokūbas sakė: „Parinkite akmenų!“ Pririnkę akmenų, jie padarė iš jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną. ⁴⁷ Labanas pavadino jį Jegar Sahaduta, o Jokūbas ­ Galedu. ⁴⁸ „Šis kauburys, ­ tarė Labanas, ­ nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas.“ Todėl jis buvo pavadintas Galedu, ⁴⁹ taip pat ir Micpa, nes jis sakė: „Testebi VIEŠPATS mane ir tave, kai mes vienas kito nematysime. ⁵⁰ Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris be mano dukterų, nors ir nebūtų liudytojo su mumis, atsimink, kad pats Dievas bus mano ir tavo liudytojas.“

⁵¹ Labanas tarė Jokūbui: „Žiūrėk, štai šis kauburys yra paminklas, kurį pastačiau tarp tavęs ir savęs. ⁵² Šis kauburys yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti. ⁵³ Tegu Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, būna mūsų teisėjas.“ Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko Baime. ⁵⁴ Tuomet Jokūbas paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pavalgyti. Jie kartu valgė ir praleido naktį kalnuose.

¹ Pakilęs anksti rytojaus rytą, Labanas išbučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir palaimino. Po to Labanas leidosi kelionėn namo. ² Ir Jokūbas tęsė savo kelionę. Jį pasitiko Dievo angelai. ³ Juos pamatęs, Jokūbas tarė: „Tai Dievo stovykla!“ Užtat jis tą vietą pavadino Mahanaimais.

Jokūbas siunčia pasiuntinius

⁴ Jokūbas pasiuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro kraštą, Edomo laukus ⁵ ir įsakė jiems, tardamas: „Mano viešpačiui Ezavui taip kalbėsite: ‘Taip kalbėjo tavo tarnas Jokūbas. Gyvenau kaip ateivis su Labanu ir užsibuvau ten iki šiol. ⁶ Įsigijau galvijų, asilų, avių kaimenių, tarnų ir tarnaičių. Siunčiu šią žinią savo viešpačiui, idant rasčiau malonę tavo akyse.’“

⁷ Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Nuėjome pas tavo brolį Ezavą. Jis pats, lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs pasitikti.“ ⁸ Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas jis padalijo žmones, buvusius su juo, avių kaimenes ir galvijų bandas bei kupranugarius į dvi stovyklas, ⁹ galvodamas: „Jei Ezavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tai kita stovykla pabėgs.“

¹⁰ Tuomet jis meldėsi: „Mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras.’ ¹¹ Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas. ¹² Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos ­ Ezavo rankos, nes aš jo bijau! Antraip, bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus. ¹³ Betgi tu pats pasakei: ‘Aš būsiu tau labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti.’“

¹⁴ Praleidęs ten tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Ezavui: ¹⁵ du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų, ¹⁶ trisdešimt žindančių kupranugarių su jaunikliais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų. ¹⁷ Perdavė juos į savo tarnų rankas, būrį po būrio, ir tarė tarnams: „Eikite pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių.“ ¹⁸ O ėjusiam priekyje nurodė: „Kai mano brolis Ezavas sutiks tave ir paklaus: ‘Kieno tu? Kur keliauji? Kieno visa tai, ką tu varai?’ ¹⁹ tu atsakysi: ‘Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis siunčia savo viešpačiui Ezavui. Be to, jis ir pats mums iš paskos ateina.’“ ²⁰ Lygiai taip pat jis įsakė ir antram, ir trečiam, ir visiems, variusiems būrius: „Jūs tą pat sakysite Ezavui, kai jį sutiksite. ²¹ Būtinai pridurkite: ‘Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus.’“ Mat jis galvojo: „Jei aš iš anksto suminkštinsiu jį dovana ir po to jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis.“ ²² Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje.

Imtynės su angelu

²³ Tą pačią naktį jis kėlėsi ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą. ²⁴ Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo. ²⁵ Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. ²⁶ Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. ²⁷ Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta.“ Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.“ ²⁸ O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ ­ „Jokūbas,“ ­ atsakė šis. ²⁹ Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai.“ ³⁰ Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą.“ Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį.

³¹ Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.“ ³² Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penielį. ³³ Todėl iki šios dienos izraelitai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies įdubą prie išijo raumens.